Baltoji Ugnis (BAIGTA)

6 | Širdį draskanti kaltė

ŠEŠTAS SKYRIUS

MĖNULIO KARALYSTĖ

- Širdį draskanti kaltė -

DERENAS

Grįžęs į pilį iškart pajaučiau, kaip mano raumenys įsitempė, o visa buvusi ramybė išgaravo it jos nė nebūtų buvę. Nors mintys dar tebeklajojo ties Kamile kartu su praeities vaiduokliais, skubėjau koridoriumi iki valgomojo. Žvilgtelėjęs į laikrodį, ant mano riešo, nusikeikiau pastebėjęs, kad jau vėlavau visas dešimt minučių.

- Sele! – pašaukiau netoliese besisukančią kambarinę. – Ar žinai kur princesė Liusija?

- Jūsų Didenybe, - padarė tūpsnį. – Atleiskit, bet niekur jos nemačiau.

Linktelėjęs galva patraukiau pirmyn link valgomojo, vis dar aklai tikėdamasis, jog ji baisiai nesupyks, dėl vėlavimo. Mano kelionė ilgai neužsitęsė, mat pusiaukelėje išgirdau pro praviras duris sklindantį pažįstamą krykštavimą ir kelių porų batelių kaukšėjimą.

Atsargiai, viena akimi, žvilgtelėjau pro durų plyšį norėdamas pamatyti, kas čia vyksta. Pirmiausia pastebėjau tris figūras judančias šokio žingsneliu, o priekį jų ir savo seserį. Nors mačiau tik jos nugarą, puikiai ją atpažinau. Šviesų šokoladą primenančios garbanos – tokios pat, kaip ir jos mamos, susuktos į kuodelį, kuris šiuo momentu priminė netvarkingą paukščių lizdą. Tačiau net ir dabar Liusė buvo tikra mamos kopija, tik dešimčia metų jaunesnė. Smulkutė, riestanosė, žydraakė. Mėgstanti bendrauti ir dalyvauti karalystės renginiuose. Ir ji tai laikė didžiausiu komplimentu. Nuo to laiko aš nė karto nemačiau jo palaidais plaukais ar kur užsidariusios ir sėdinčios kambaryje be darbo. Jei galėtų, ši dieną naktį kažką planuotų, veiktų ar kurtų. Ir niekas jos nesustabdytų. Kad ir kiek ji mane sunervintų – visgi ji mano vienintelė sesuo. Paskutinis žmogus žemėje, dėl kurio ir sielą parduočiau, ir mirčiau. Neįsivaizduoju, ką daryčiau jei jos netekčiau.

Atsirėmiau į durų staktą stebėdamas seserį. Pamiršau ir apie pietų planus, ir visas kitas problemas. Minutę sau leidau pailsėti. Įkvėpti gryno oro ir tiesiog sustoti visur skubėti. Jau pavargau nuo niekada nesibaigiančio darbo ir reikalų. Manęs niekaip nepaleidžiančios tamsios mintys kaskart vis stiprėjo ir vis sunkiau mane palikdavo. Nežinojau, kiek ilgai dar galėsiu išsilaikyti savo paties proto valdovu.

Liusija vis dar atsukus man nugarą kažką aiškino savo draugėms vaizdingai mosuodama rankomis. Sesers galia – iš mažiausio dalyko, akmens, gėlės žiedo ar saujos smėlio, sukurti, bet kokį daiktą. Ji savo dovaną visada naudojo tik geriems tikslams, kad ir kaip dabar – perbraukusi rankomis šalia stovėjusios raudonplaukės ranką – sukūrė jai dangiško grožio rankoves suknelei.

Pasijaučiau kaltas, kad mano galia yra tamsos ir galėjau ja tik kankinti žmones. Vis prisimindavau, kaip būdamas vos šešerių susipykau su draugu ir mano gebėjimas pasirodė. Trūko tiek nedaug, jog ir iš tikro būčiau nužudęs savo geriausią draugą. Nuo pat tada tėvai man visai uždraudė naudotis savo galia ir liepė geriau mokytis kovoti fiziškai su ginklais ir kumščiais. O aš ant jų pykau, tiesiog niršau, nesuprasdamas, kodėl turėjau būti kitoks. Kodėl buvau kitoks nei kiti vaikai.

Treniruodavausi paslapčia kartu su tėčio padėjėju. Šis vienintelis tikėjo, kad tokią šėtono dovaną reikia priimti ir susigyventi su ja antraip bus blogų pasekmių. Aišku, po kurio laiko tėtis sužinojo apie tokias mūsų bendras pamokas ir liepė savo padėjėjui Džonsonui vykti į politinę kelionę keliems metams. Po to karto jį mačiau retai. Ir puikiai jį supratau. Per mane jam teko palikti savo šeimą ir namus.