Baltoji Ugnis (BAIGTA)

7 | Nelauktas vizitas

SEPTINTAS SKYRIUS

SAULĖS KARALYSTĖ

- Nelauktas vizitas -

NESTIJA

Žvarbų antradienio rytą visai be jokio tikslo žvelgiau pro ligoninės langą į kiemą. Stebėjausi, kaip oras taip greit pasikeitė. Dar vakar džiaugiausi šiluma, o šiandien sukišusi rankas į nedideles striukės kišenes drebėjau nuo šalčio. Arba tiesiog bijojau, kad reikės čia pasilikti dar vieną naktį.

Kitaip nei raudonosios ugnies valdytojams, mano šaltosios ugnies elementas manęs visiškai nešildė. Nors iškviestas ir būtų pagelbėjęs, tačiau prisibijojau rizikuoti sudeginti naujus rūbus. Šie nebuvo labai jau atsparus liepsnoms.

Sėdėjau prie to paties gydytojos kabineto ant ne itin patogios plastmasinės kėdės, kuri vos man sujudėjus imdavo skleisti įvairius ausis rėžiančius garsus. Laukdama kol mano įmotė pasikalbės su mano gydytoja, nuobodžiaudama stebėjau praeivius pro kelių metrų aukščio langą. Kieme augančių medžių šakos ramiai siūbavo lyg kažkam mojuotų. Pro šalį, takeliu, kartas nuo karto pralėkdavo kažkur skubantis vienas kitas praeivis. Visi įsitempę, rimti ir visiškai nekreipiantys dėmesio į juos supančią aplinką. O ši kaip niekad graži. Prasidėjęs pavasaris džiugino nuostabaus grožio laukiniais augalais. Šių negalėjo užauginti net ir žemės elemento valdytojai. Natūralus grožis man visada arčiau širdies.

Apimta nuobodulio ištiesiau savo delnus prisiminusi, kaip vakar vienu rankos mostu sugebėjau uždaryti duris. Žvelgiau į delnus it šie galėtų iškrėsti ir dar kokį pokštą, tačiau, kad ir ką begalvočiau ar jais bet kaip mosikuočiau – nieko. Net mėginau atkartoti galvoje įstrigusi oro valdytojų pratimą prisišaukiant elementą, bet ir tai nepadėjo.

- Manau viskas bus gerai, nors dar patarčiau šiandieną praleisti čia ar bent laikytis lovos rėžimo namuose, - prasivėrus kabineto durims pasigirdo maloniai kalbančios moters balsas. Staigiai sukišau savo rankas atgal į kišenes ir stryktelėjau ant kojų norėdama išgirsti kuo daugiau. Nesupratau, kodėl kalbant apie mane buvau palikta už borto.

- Nestija, brangioji, tau reikėtų ilsėtis, o ne slampinėti po koridorių, - linksmai mane subarė Izabelės mama. Priėjusi arčiau apglėbė mane per pečius prisitraukdama arčiau. Toks moters gestas maloniai sušildė mano širdį. – Nori namo ar liksi čia?

- Gal geriau aš grįšiu į pamokas, - liūdnai šyptelėjau globėjai. – Artėja baigiamieji egzaminai, tad negaliu praleisti svarbių pamokų dėl kažkokio menkniekio. Išgyvensiu.

- Tai visiškai ne menkniekis. Ir išvis ką sau manei taip vėlai vaikščiodama lauke? Gerai, kad tas jaunuolis tave išgelbėjo, o dar būtum sušalusi gatvėje ar dar baisiau kas. Nenoriu nė pagalvoti apie tai. - priekaištavo įmotė, tačiau man nereikėjo ir jos kalbų, kad suvogčiau, kokią kvailystę iškrėčiau ir kuo viskas iš tikro galėjo baigtis.

- Nėra dėl ko jaudintis. Prašau, mama, - kilstelėjau antakius žvilgtelėdama į ją. 

Jos suraukta kakta kiek atsipalaidavo ir neliko to priekaištaujančio žvilgsnio. Jai patikdavo, kai aš į ją taip kreipdavausi.

Kai ši jau ruošėsi atsakyti į mano prašymą prie mūsų nedidelio būrelio prisistatė dvi figūros. Iškarto atpažinau sostinės sergėtojus. Moteris ir vyras atsistojo šalia manęs. Nustyrau iš baimės vos šiems nukreipus savo žvilgsnius į mane. O Dieve. Dabar jie atėjo suimti manęs už padarytus nusižengimus. Liksiu uždaryta kalėjime iki gyvenimo galo, kol visi mano bendraamžiai džiaugsis laisve.

- Sveiki. Atsiprašome, kad sutrukdėme, tačiau norėtume apklausti panelę Nestiją dėl vakar dienos incidento, - atsikrenkštusi prabilo sergėtoja.