Baltoji Ugnis (BAIGTA)

4 | Nepamirštas skausmas

KETVIRTAS SKYRIUS

MĖNULIO KARALYSTĖ

- Nepamirštas skausmas -

DERENAS

Pajudėję pirmyn grįžome atgal į rūmų pagrindinį koridorių. Į sieną atsirėmęs Kailas vos mus pastebėjęs staigiai atsistojo, kaip pridera ir palaukęs, kol pro jį praeisime grįžo į menę. Bandžiau suvaldyti galvoje verdusias tamsias mintis, kurios rėkte rėkė, kaip nori išlysti į dienos šviesą ir pažaisti su kitų protais.

Pagreitinęs tempą stvėriau už alkūnės Elingtoną ir tempiau jį paskui save. Kvailys nė nemėgino bėgti. Arba dar kvailai tikėjosi išvengti bausmės. Šis išdavikas sulauks tinkamo teismo. Negalėjau pat daugiau nieko pridirbti. Bet niekas nesakė, kad kas kitas nepalies jo.

Pagaliau pasiekę laiptinę leidomės laiptais žemyn į paskutinį aukštą. Galiausiai supratęs, kur jį vedžiausi, vyras neramiai pasimuistė ir pasinaudodamas savo sugebėjimu greitai judėti bandė ištrūkti iš mano gniaužtų. Greitos reakcijos dėka sukeliau jam skausmą, sukurdamas šautinės žaizdos iliuziją. Vyras krito ant žemės nusirisdamas laiptais iki pat paskutiniojo aukšto. Na kelios mėlynės jam bus neprošal pagražint veideliui. O ir man palengvino darbą atsidurdamas apačioje.

- Orsonai! - pašaukiau prie rūsio stovėjusį sargybos vadą. - Surišk jį ir paskirk kelis žmones jį prižiūrėti. Daryk viską ko prireiks, kad jis nepabėgtų, tačiau jokiu būdu nežudyk jo. Elingtonas man reikalingas gyvas.

Linktelėjęs šis periėmė kalinį ir pažadėjęs, kad juo bus pasirūpinta ir it dulkės dingo iš mano akių. Orsonas turėjo retą dovaną – galėjo persikelti iš vienos vietos į kitą vos per sekundę. Nesvarbu ar vietoves skyrė keli metrai, ar keli kilometrai. Tačiau kuo didesnis atstumas – tuo labiau jo jėgos seko.

Iš visų jėgų kumščiu trenkiau į sieną bandydamas išlieti susikaupusį pyktį, bet viskas kas nukentėjo tebuvo tik stipriai įskilusios plytos. Ko gi galima tikėtis iš Kolinso, paskutinio gyvo išdavikų pavardę nešiojusio atstovo. Tai čia aš buvau tikras kvailys, jog sugebėjau patikėti, kad šis ne toks pat kaip ir jo sugedę tėvai, dabar pūvantys trys metrai po žeme.

***

Žvelgiau į melsvą ežero vandenį. Šis vos pagavęs stipresnį vėjo gūsį nežymiai subanguodavo, bet po to ir vėl nurimdavo. Man patiko jo skleidžiama ramybės aura. Ankščiau kiekvieną dieną čia ateidavome su broliu. O dabar? Likau tik aš vienas. Ir tai vienintelė vieta, kurioje vis dar jaučiausi, lyg jis būtų šalia. Mane į skutelius draskė visi prisiminimai, tačiau aš to nusipelniau. Aš buvau tas, kuris leido jam išvykti. Nesulaikiau jo, nors galėjau. Dabar turėjau atkentėti sau skirtą bausmę.

Ši vieta, nutolusi daugiau kaip per puskilometrį nuo pilies, tapo savotiškas išsigelbėjimas nuo savo paties sukurto gyvenimo kalėjimo. Būdamas vienas galėjau tapti bet kuo. Bent akimirkai pamiršti apie artėjantį karą, karalystės valdymą, išdavikus. Bent dalimi pasijusti tuo pačiu mažu berniuku, kuris nė nesuprato, koks juodas iš tiesų yra pasaulis. Permirkęs krauju ir blogiu.

Nedrąsiai palipau ant šalia esančio kalvos. Užlipau iki pat jos šlaito, nuo kurio matėsi didžioji dalis miesto, įsikūrusi prie pilies. Susiraukiau pamatęs, kaip netolimoje gatvėje prasidėjo nelegalios apdovanotojų rungtynės. Seniau jas stebėdavau kartu su broliu. Tai buvo it atrakcija po visų pamokų ir dienos darbų rūmuose. Susiklosčius kitokioms aplinkybėms būčiau apsidžiaugęs išvystu reginiu, bet dabar, po šitiek metų, jaučiau tik niekaip neužpildomą tuštumą. Paskutinį kartą šias varžybas mačiau tą dieną, kai žuvo mano tėvai. Nekenčiau savęs už tai, kad vietoj to, jog leisčiau tą brangų laiką su šeima, pasirinkau stebėti tas kvailas rungtynes. Tuomet buvau toks įsiutęs, kad kitą dieną pasiunčiau būrį sargybinių nutraukti šią kvailystę ir suimti visus dalyvavusius. Bet tai vis tiek nepalaužė tamsiųjų kovingosios dvasios ir šie vėl atsistojo ant kojų. Gyvenimas neduoda prabangos gailėtis savęs.