Baltoji Ugnis (BAIGTA)

49 | Audra parodžiusi kelią

KETURIASDEŠIMT DEVINTAS SKYRIUS

SAULĖS KARALYSTĖ

- AUDRA PARODŽIUSI KELIĄ –

NESTIJA

Mūsų stovyklavietė buvo visai šalia dykvietės, kurioje neįmanoma rasti jokio augalo ar tuo labiau vandens. Vien tik smėlis ir kepinanti saulė. Šią vietą dar prieš kelis tūkstančius metų prakeikė kažkokios raganos, nes būtent čia buvo nužudytos karalystei nusikaltusios pirmosios Efijos. Šias nemirtingąsias galėjo tiek sužeisti, tiek ir pasiųsti į Mirties karalystę, tačiau po to pasinaudojusios savo pirmtakių žūtimi likusios tapo nenugalimos. Bet viskas ir užsibaigė tuo. Išradus slaptąjį požeminį kalėjimą, niekas nenorėjo rizikuoti ir praleisti ten tūkstančius metų.

Ir štai būtent dabar tiesiai į mus beprotišku greičiu judėjo smėlio viesulas. Šis šluojo viską po savimi, nežiūrėdamas ar tai išrautas medis ar nykstanti gėlė. Mes netapome išimtimi.

- Turime slėptis! – surėkiau taip garsiai, kad net suskaudo gerklę. Mane vis dar kankino pasekmės, kai vos nenuskendau.

Artėjantis pražūtingas viesulas pasiekė miško pakraštį ir grėsmingai artėjo vis arčiau mūsų. Tvirtai įsikibau į Evano ranką. Vaikinas ją spustelėjo it sakytų, kad manęs niekada nepaliks. Širdį apgaubęs saugumo jausmas mane kiek nuramino, tačiau ši, rodės, prisiminusi pavojų ir vėl ėmė beprotiškai trankytis.

- Viesulas tik vienas! Galime jį aplenkti ir taip išvengti susidūrimo! – bandydamas perrėkti siaubingai garsų triukšmą riktelėjo Evanas. - Visgi, tai magija, o ji ne tokia pavojinga, kaip tikrosios gamtos stichijos. 

Vaikinas vis dar nepaleido mano rankos. Žvilgtelėjau į mūsų persipynusius pirštus lyg tai matyčiau pirmąsyk. Bet tai galėjo būti ir paskutinis kartas. Jei mums nepasisektų atsidursime pačiame viesulo sūkuryje ir mirsime nė nespėję atsisveikinti, todėl jaučiau keistą pareigą įsiminti kiekvieną šalia stovėjusio vaikino detalę. Niekada nebuvau pastebėjusi, kad žaliaakis ant kaklo turėjo vertikalų randą ar tai, kad jo plaukai turėjo įdomų kaštoninį atspalvį, o atspindėję saulę pašviesėdavo dar labiau.

Jaučiau kaip pabaiga artėjo. Viesulas nesigailėjo nieko. Tačiau, kai jau buvau besusitaikanti su tokiu likimu, Evanas stipriai timptelėjo ranką vos neparversdamas manęs ant žemės.

- Turime bėgti, Nestija! – atsukęs mane į save sušuko. Dėl didžiulio triukšmo nelabai ką girdėjau, bet, spėjau, vaikinas liepė sekti jį.

Man užteko tos vienos akimirkos, jog kažkur dingęs noras gyventi grįžtų ir imčiau kovoti. Linktelėjau ir dar tvirčiau įsikibusi į jo ranką it į tvirtą ramstį nėriau pirmyn. Judėjome kaip galėdami greičiau. Tolumoje pro smėlio apgaubtą dangų įžiūrėjau ir Letės su Aronu kontūrus. Jie vis dar gyvi. 

Jaučiau kaip ėmė degti plaučiai nuo deguonies trūkumo, tačiau aš nepasidaviau. Tik ne dabar, kai išgyvenau tiek daug. Aš galiu. Ir joks mažas gamtos siurprizas neatims mano antrojo šanso.

Neilgai trukus pasivejame ir savo draugus. Lekiame miško pakraščiu įkandin su artėjančiu viesulu. Mūsų planas buvo velniškai pavojingas, bet troškimas išvysti rytojų daug didesnis, nei noras pasiduoti ir pasirinkti lengvesnį kelią.

Išbėgę iš medžiais apaugusios vietovės atsidūrėme dykynėje. Kojos bėgant smigo į smėlį ir beprotiškai lėtino mus. Buvau be galo pavargusi ir ištroškusi, o visiškai nesugijusi žaizda ir vėl ėmė perštėti.

Letės ir Arono elementai šįkart buvo bejėgiai, kaip ir maniškiai, kurie, rodės, ir vėl dingo. Nors oro pagalba būčiau galėjusi bent šiek tiek suvaldyti šią situaciją, netikiu, jog pajėgčiau padaryti kažką daugiau. Viskas kuo galėjau pasikliauti tebuvo tik mano kojos.