Baltoji Ugnis (BAIGTA)

32 | Didysis Devynetas

TRISDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

MĖNULIO KARALYSTĖ

- Didysis Devynetas -

DERENAS

Kaip ir pirmąjį mūsų susitikimo kartą, mergina rišėjo milžinišką puraus kailio šaliką. Ilgi cinamono spalvos plaukai sukosi į dideles garbanas. Melų valdovė atrodė pasitikinti savimi ir iškėlusi galvą ramiai stebėjo mane. Nežymiai šyptelėjusi prabilo:

- Gali vadinti mane Sintija, - prisistatė pokštininkė. – Lapė labai jau formalu.

- Ir kodėl nusipelniau tokios garbės žinoti vienos iš nedaugelio pasaulio valdovų vardą? – sukryžiavęs rankas ties krūtine atsisukau į Sintiją nenoriai atitraukdamas akis nuo paveikslo.

- Tiesiog.

- Tiesiog? – nustebau išgirdęs atsakymą, kurio nesitikėjau. Per trumpą mūsų pažinties laiką spėjau suprasti, kad ji mėgo atsakyti į viską pilnais sakiniais, todėl toks trumpas atsakymas buvo nelauktas.

- Ar pameni savo užduotį? – vėl pabilo Sintija. – Tik tak, laikas eina.

- Trukdydama man, nemanau, jog pagreitinsi mano atvykimą ten, kur keliausiu, - pašaipiai šyptelėjau, kai mergina nusijuokė. – Kur mes?

- Klausi ne to klausimo, Derenai, - Sintija žengtelėjo žingsnį arčiau manęs, taip sumažindama mus skyrusi atstumą iki kelių sprindžių. – Kodėl mes čia, toks klausimas turėtų suktis tavo blogiu persismelkusioje galvoje.

- Taigi, kodėl mes čia? – su ironija savo balse pakartojau lapės klausimą. Sukryžiavęs rankas ties krūtine piktai dirstelėjau merginai truktelėjus pečius. – Kaip suprantu tu ir toliau žaidi savo nevykusius žaidimus. Matau tavo pokštų bagažas per tiek gyvenimo metų išseko.

- Žiūrėk į paveikslą, neišmanėli, - suniurzgėjo Sintija bakstelėdama pirštu į piešinį. Pavartęs akis nusisukau nuo merginos grįždamas prie paveikslo stebėjimo. Kas kart žvilgtelėdamas į jį pastebėdavau vis naują detalę. Šįkart žiūrėjau į merginą, kurios nugarą puošė nuostabaus grožio šviesoje blizgantys sparnai. Švelnių veido bruožų, baltų it šilkas plaukų savininkė buvo niekada nesutikta fėja. Ši magiją valdančių žmonių rūšis ypatingai vengė viešumos, kitų magų, valdytojų ir net apdovanotojų. Visais amžiais sklido įvairūs pasakojimai, gandai ir legendos apie šias būtybes. Daugelis taip ir mirė manydami, kad fėjos tebuvo žmonių pramanas. Ir štai dabar žvelgiau į, rodos, gyvą merginą, su sparnais, stovinčią greta kitų rūšių atstovų. Jos ranka ilsėjosi ant šalia jos stovėjusio vaikino peties. Nebuvau tikras kam priklausė jis, bet spėjau, jog tai buvo valdytojas, dėl per visą jo ranką besidriekiančios ugnies pavidalo tatuiruotės. Tokį piešinį gaudavo kiekvienas įgudęs elemento turėtojas. - Ką matai, Derenai?

- Kiekvienos rūšies atstovus. Štai čia stovi Efija, šalia jos apdovanotasis, prie jo valdytojas, po to, mano nuostabai, fėja, rankas ties krūtine sukryžiavęs raganius, su raudona suknele besišypsanti mergina – feniksas, išblyškęs vyriškas yra besielis, o šalia jo melodijus ir drakono atstovė, - vis dar įdėmiai, žvilgsnio neatitraukdamas nuo žmonių veidų, žvelgiau į paveikslą skaičiuodamas jame esančius asmenis, kai man toptelėjo suvokimas, kai jie buvo. - Tai Didysis Devynetas. Mitų ir pasakojimų apipinta magiškų būtybių sąjunga.

- Ko šie žmonės siekė? – Sintija pareikalavo iš manęs atsakymo. Tas neužslėptas reiklumas kėlė susierzinimą. – Kodėl buvo sukurtas Didysis Devynetas?

- Nežinau, - papurčiau galvą atsitraukdamas nuo paveikslo. Nebegalėjau žiūrėti į tuos laime trykštančius žmonių veidus, į jų viltimi spindinčias akis, kurios rėkte rėkė „Jūs mus nuvylėte". Ir aš žinojau, kad tai buvo tiesa.