Reflection

1 skyrius

Įsukame į kiemą. Didelis baltas namas visiškai neišsiskiria iš kitų gatvės namų. Lėtai atsisegu saugos diržą ir išlipu iš automobilio. Kol socialinė darbuotoja kuičiasi savo rankinėje, įdėmiai nužvelgiu gatvelę. Nors diena vėsi bei vėjuota, lauke laksto būrys cypaujančių vaikų. Staiga praslinkus žvarbokam vėjo šuorui susigūžiu paslėpdamas delnus plačiose megztinio rankovėse. Nekenčiu šio miesto visa širdimi. Norėjau pradingti vos tik iškėlęs koją iš automobilio, tačiau lyg sukaustytas grandinėmis, esu negrįžtamai prirakintas prie šios nykios vietos. Išgirdęs durelių trinktelėjimą atsisuku ir kilsteliu sunkų sportinį krepšį aukščiau ant peties. Nuseku paskui socialinę darbuotoją. Senyva moteris kelissyk perbraukia mėlyno kostiumėlio švarkelį ir porą kartų stukteli į duris. 

- Nesijaudink, Rysai, viskas bus gerai. Tai puiki šeima, tad tikrai nepražūsi,- tarsteli ir pernelyg maloniai šypteli.

Netaręs nei žodžio linkteliu ir panardinu veidą tarp ilgokų šviesių plaukų. Netrukus tarpduryje išnyra moteris. Skaisčiai žalios akys, įrėmintos ilgų juodų plaukų, susminga tiesiai į mus. Ji pasisveikina su socialine darbuotoja ir jos žvilgsnis dar sykį nukrypsta į mane. Žaliaakės veidą nutvieskia plati, rodos, visai nuoširdi šypsena.

- Tu turbūt Rysas. Labai tavęs laukėme. Aš Loren, manau, apie mane jau girdėjai,- ji dar kartą šypteli ir ištiesia ranką.

Nedrąsiai ją spusteliu. Sulaukęs kvietimo užeiti įžengiu vidun. Iš mažo koridoriuko nužvelgiu tvarkingą virtuvę bei jaukią svetainę. Jo gale pastebiu laiptus į antrąjį namo aukštą. Atrodo visai neblogai. Nusiavęs sportbačius nuseku Loren į svetainę, kurioje ant sofos patogiai įsitaisęs sėdi kresnas vyras. Mus pamatęs, šis kaipmat atsistoja ir ištiesęs ranką irgi pasilabina.

- Rysai, eik į antrą aukštą. Įsikurk savo kambaryje ir pailsėk. Tikriausiai esi pavargęs po tokios ilgos kelionės. Kiek vėliau susitiksime prie šventinės vakarienės stalo ir pasikalbėsime daugiau. Tiesa, pirmos durys iš dešinės,- maloniai taria rudaplaukis, vardu Tonis. 

Mano naujasis įtėvis. Padėkoju ir nieko nelaukdamas pasišalinu. Lėtai užkopęs mediniais laiptais viršun atsiduriu dar viename šviesiame koridoriuje. Man nė kiek neįdomu, apie ką apačioje kalbasi suaugusieji. Jaučiuosi išsisėmęs ir neturiu erdvės permąstymui. Daugiau nešniukštinėdamas susirandu savo kambarį. Patalpa nedidelė, tačiau čia puikiai telpa lova, spinta, stalas, komoda su televizoriumi ir dar keletas lentynų daiktams pasidėti. Senasis mano kambarys nė iš tolo neprilygsta šiam. Čia žymiai geriau. Kiek apsidairęs imuosi į spintą krauti skurdžią mantą. Su savimi pasiėmiau tik keletą rūbų, telefoną, šiek tiek santaupų ir dar porą kitų daiktų. Ne itin daug, bet man to pakanka.

- Tai tu tas vaikis?- netikėtai nuskamba kone pašaipus klausimas. 

Krūpteliu ir nedelsdamas pasisuku garso šaltinio link. Į durų staktą atsirėmęs stovi aukštas vaikinas juodais it giliausia naktis plaukais. Nenusakomo pilko atspalvio akys nė sekundei nenukrypsta nuo manęs. Akimirką mintyse nusistebiu nepaneigiamu jo panašumu į Loren. Kiek suglumęs spoksau į vaikiną ir nieko nesakau. Nežinau, ką turėčiau jam atsakyti.

- O tu tylus, ką? Aš Sebastianas, tavo įbrolis,- vaikinas perverčia akis, aiškiai išreikšdamas savo nuomonę į šį naują statusą. 

Stoviu sustingęs it stirna automobilio žibintų šviesoje. Bijau leptelėti kažką, kas uždirbtų man didesnę nepasitenkinimo dozę. Šis Sebastianas neatrodo draugiškas, tad nenoriu maišytis jam po kojomis. Deja, mano planas nesuveikia. Nespėju nė susivokti, kai šis priremia mane prie spintos ir įkalina tarp savo rankų. Jis už mane aukštesnis visa galva, tad jaučiuosi pakliuvęs į pavojingą situaciją. Gilus vaikino kvėpavimas atsimuša į mano viršugalvį ir nugara nuvilnija šiurpas.

- Ką darai?- tarsteliu susiraukęs, tačiau vidus nerimsta.

- Gal prisistatysi?- palinkęs arčiau mesteli. 

Panarinu galvą, vėl paslėpdamas dalį veido tarp plaukų.

- Mano vardas Rysas.

- Išsamu. Tiesiog pasistenk manęs neerzinti, Rysai,- pabrėždamas paskutinį pareiškia Sebastianas ir apleidžia mano kambarį. 

Giliai atsidūstu ir stengiuosi nusiraminti, tačiau širdis tebemuša būgnus. Tikra Adamsų šeimynėlė.