Nusivalau rankas ir giliai atsidūstu. Per prakeiktą Sebastianą turiu tūnoti virtuvėje ir galvoti, ką pagaminti priešpiečiams. Visa laimė, kad ruošiu juos tik tada, kai po pamokų vyks užsiėmimai. Nors Sebastiano treniruotės vyksta trissyk per savaitę, tai vis vien geriau nei penkios darbo dienos. Nusprendžiu sutepti paprastų sumuštinių. Radęs reikiamus produktus kimbu į darbus. Palenkus galvą į akis vis krinta plaukai, tad neapsikentęs susirišu juos pamėgta pinta apyranke. Mano plaukai kiek ilgesni nei įprasta vaikinams, tačiau manęs tai netrikdo. Tikrai nesiruošiu jų trumpinti tik todėl, kad kažkam tai galėtų pasirodyti juokinga.
- Ką čia darai?- suskamba jau puikiai pažįstamas Sebastiano balsas.
- Kaip matai, gaminu,- perverčiu akis, toliau pjaustydamas pomidorą skiltelėmis.
Vaikinas tik šypteli ir nupėdina iki šaldytuvo. Čiupęs limonado buteliuką jis ruošiasi pasišalinti, tačiau stabteli ties slenksčiu.
- Žinai, ta uodegėlė tau visai tinka,- tarsteli Sebastianas ir smiliumi pasikaso smilkinį.
- Priimsiu tai kaip komplimentą,- pareiškiu dirbtinai šyptelėdamas.
- Tai ir yra komplimentas, idiote.
*
It akis išdegęs rūkstu koridoriumi. Iškart po pamokų turėjau būti pirmojoje treniruotėje, tačiau buvau užlaikytas mokytojos ir jau gerokai vėluoju. Pagaliau radęs patalpą nedelsdamas įpuolu vidun. Didžiulė gražiai sutvarkyta sporto salė su vietomis žiūrovams antrame aukšte atrodo tikrai įspūdingai. Kiek nustembu išvydęs ir tiek daug mokinių. Gal dešimt vaikinų stovi salės viduryje ir kažką tariasi, o kitoje salės pusėje bėgioja dar viena grupelė.
- Vėluoji,- lyg iš niekur atsiradęs prabyla Niutas ir suneria rankas.
- Atleisk, naujoko reikalai,- trukteliu pečiais.
Vaikinas prunkšteli ir paplekšnoja mano petį.
- Nieko baisaus, tik juokauju. Einam, supažindinsiu su kitais.
Mudu prisiartiname prie būrio salės viduryje. Mus pastebėjęs vienas iš jų šiltai šypteli ir ištiesia man savo ranką.
- Sveikas, aš Luisas, komandos kapitonas. Rysas, taip?
Pritardamas linkteliu ir paspaudžiu jo delną.
- Ar esi žaidęs tinklinį?- sulaukiu dar vieno jo klausimo.
- Esu žaidęs komandoje,- atsakau,- Bet neilgai.
- Puiku. Tuomet negaiškim laiko ir patikrinkim, ką moki,- Luisas linksmai nusišypso ir kumšteli mano petį.
- Žaisime trys prieš tris. Tavo komandoje bus Niutas ir Semas,- kapitonas pirštu parodo į aukštą šviesių plaukų savininką.
Pastebiu, kad visi žaidėjai pakankamai aukšti. Net ir Niutas už mane kiek aukštesnis. Rimtasis šviesiaplaukis vaikinas prieina arčiau ir atkišęs ranką prisistato. Atsakau jam kartu patraukiame į savo salės pusę.
- Mes laimėsim!- garsiai šūkteli Niutas.
Nesusilaikau nenusijuokęs. Semas irgi nusišypso ir sustojame į savo pozicijas. Man teko dešinysis šonas, Semui kairysis, o Niutas užsiėmė vidurį. Priešininkų komandoje žaidimui ruošiasi Luisas ir dar du bent jau kol kas nepažįstami vaikinai.
- Mes pradedame,- praneša Luisas ir permeta kamuolį per tinklą.
Jį nedelsiant atmuša Semas. Sekantis atitenka man. Lengvu judesiu pasiunčiu kamuolį į kitą pusę. Luisas šypteli ir netrukus pašokęs atmuša kamuolį. Žaibišku greičiu Niutas krenta ant žemės ir ranka išsaugo kamuolį. Kamuolys pakyla keistu kampu, atrodo, kad bus sudėtinga tiksliai jį atmušti, tačiau nedvejoju ir pasileidžiu jo link. Įsibėgėjęs pašoku ir iš visų jėgų delnu trenkiu į kamuolį. Šis perskrenda tinklą ir atsimuša į žemę tiesiai Luisui prie kojų, jam net nespėjus sureaguoti. Giliai alsuodamas laukiu kito priešininkų judesio, tačiau kapitonas pakelia kamuolį ir prieina arčiau tinklo.
- Tai buvo šaunu! Turi greitą reakciją,- pribėgęs Niutas ima entuziastingai mane purtyti.
- Sutinku,- Semas taip pat linkteli ir pasitaiso akinius.
- Šį puolimą galėtume panaudoti tarpmokyklinėse. Žinoma, dar reikia daug padirbėti, bet tu priimtas,- Luisas kilsteli nykštį.
Viduje prabunda keista šiluma ir nepajėgiu suvaldyti šypsenos. Manau, kad tai jausmas, kai pagaliau darai tai, kas tau iš tiesų teikia malonumą.
CZYTASZ
Reflection
Romans❝Meilė kaip veidrodis. Kartą sudaužytą gali suklijuoti, tačiau įskilimai vis vien išliks.❞
