Reflection

8 skyrius

Prasidėjus ilgajai pertraukai dalis mokinių išėjo iš klasės, o kiti pasiliko skanauti savo atsineštų priešpiečių. Aš taip pat lieku klasėje, tačiau nevalgau. Spėjau susidaryti vaizdą, jog ši klasė gana draugiška, tačiau taip ir nedrįsau prieiti nei prie vienos grupelės. Tiesiog sėdžiu savo suole ir ramiai vartau literatūros vadovėlį, kartas nuo karto vis paskaitinėdamas kokį nors tekstą.

- Sveikas,- šalia suskamba nepažįstamas balsas.

Į suolą priešais sukrenta rudaakis vaikinas. Trumpi, šonuose išskutinėti plaukai suteikia jam kažkokio gyvybingumo energijos ir iš karto suprantu, jog jis tikriausiai bus ta laisva klasės siela. Tai patvirtina ir jo veide įsitaisiusi didelė širdinga šypsena. 

- Aš Niutas.

- Kaip jau žinai, Rysas,- padėjęs vadovėlį ištiesiu vaikinui ranką. 

Šis nedvejodamas ją paspaudžia.

- Malonu susipažinti,- jo akys net sublizga iš džiaugsmo.

- Man irgi,- šypteliu.

Nors pašnekesys prasidėjo gana nejaukiai ir trafaretiškai, jau pirmieji Niuto pajuokavimai nuramina mano paniką ir netrukus visiškai atsipalaiduoju. Man patinka vaikino sąmojai ir lengvas kalbėjimo būdas, tad tikiuosi, jog galėsime tapti draugais.

- Taigi, tu iš Portlando?- krimsdamas ryžių paplotėlį pasitikslina Niutas. 

Patvirtindamas linkteliu.

- Tolokai, ką?- papučia lūpas ir kiek palinksi. 

- Kelionė tikrai ne kasdienai,- paantrinu.

Vaikinas šypteli atkiša man paplotėlių pakelį. Čiupęs vieną padėkoju ir nuraminu suirzusį pilvą. Kurį laiką valgydamiesi kalbamės apie muzikinį skonį, tačiau staiga Niuto veidas persimaino ir jis nebaigia savo minties. Vaikinas įsispokso kažkur virš manęs su tokia nuostaba, kad kyla noras apsisukti. Nespėjus to padaryti, mane sustabdo kažkieno ranka ant galvos.

- Matau, kad mano mažajam broliukui sekasi visai neblogai,- atpažįstu balsą sau už nugaros.

- Broliukui?- kone springdamas išspjauna Niutas.

- Turi problemų?- visiškai ramiai paklausia Sebastianas ir klesteli į tuščią suolą šalia, taip vaikinukui įvarydamas dar daugiau baimės.

- Tikrai ne,- Niutas kvailai vypteli,- Aš ramus.

Sebastianas tik perverčia akis.

-Puiku. Rysai, eisi į valgyklą?- Sebastianas žvilgteli į mane.

- Ne,- šypteliu,- Jau pavalgiau.

- Kaip nori. Tuomet susitiksim po pamokų,- Sebastianas pakyla ir susikišęs rankas į kišenes išeina iš klasės. 

Atsidūstu ir nučiuožiu kėde kiek žemiau.

- Sebastianas tavo brolis?!- pasirėmęs į mano suolą kone sušunka Niutas, taip atkreipdamas kitų klasėje esančių mokinių dėmesį.

- Ne. Taip. Netikras. Formaliai,- bandau rasti tinkamus žodžius mūsų santykiams apibūdinti.

- Geras,- Niutas atsiremia į atlošą.

- Tiesą pasakius, nelabai.

*

- Kokį būrelį pasirinkai?- smalsiai paklausia Niutas.

Pasirodo, jis gyvena kiek arčiau mokyklos nei aš, tačiau toje pačioje pusėje, tad namo žingsniuojame kartu.

- Dar neišsirinkau. Net neperžvelgiau veiklų sąrašo,- patraukau pečiais,- Beje, ką lankai tu?

- Žaidžiu tinklinio komandoje,- Niutas žaismingai beda nykščiu sau į krūtinę,- Gal norėtum pabandyti ir tu? Mums siaubingai trūksta narių.

Šis stabteli tarsi laukdamas mano atsako. Kadaise esu žaidęs tinklinį, tačiau apie šį būrelį net nebuvau pagalvojęs.

- Aš?- pasitikslinu.

- Ar matai dar ką nors aplinkui?- Niutas kilsteli antakį.

- Galbūt,- imu rimtai svarstyti apie šią galimybę.

- Puiku, tuomet ryt po pamokų, sporto salėje,- vaikinas kumšteli mano petį ir toldamas dar šūkteli,- Nepamiršk sportinės aprangos!

Prieš šiam dingstant už kampo, dar suspėjo pamojuoti. Nusišypsau sau po nosimi. Nesitikėjau, kad jau pirmąją dieną visai neblogai pritapsiu naujoje mokykloje ir tokia mintis mane visai džiugina. Kilstelėjęs kuprinę aukščiau ant peties paspartinu žingsnį. Viliuosi, kad kelią namo rasiu, mat pro čia teko pravažiuoti vos porą kartų. Laimei, po gerų penkiolikos minučių jau esu namuose. Loren ir Tonis kaip visada dirba. Vadinasi, namie tik Sebastianas. Nusiaunu sportbačius ir nedelsdamas laiptais pakylu į antrą aukštą. Greit įslinkęs į kambarį pasidedu kuprinę ir patraukiu link vonios nusiplauti rankų.

Nutilus vandens čiurlenimui mano ausis pasiekia kitas garsas. Regis, jis sklinda iš Sebastiano kambario. Vaikino kambario durys šiek tiek praviros, tad patyliukais prisėlinu prie jų. Artėjant garsas darosi vis aiškesnis ir susiprantu, jog tai gitara. Dar minutėlę pasiklausau, tačiau nugalėjus smalsumui kyšteliu nosį vidun. Tikėjausi išvysti netvarkingą, tipiško paauglio kambarį, tačiau čia viskas, rodos, sudėta dailiau nei pas mane. Prie kairės sienos stūkso spinta, o dešinėje pusėje stalas ir lentyna su knygomis bei diskais. Prie galinės sienos stovi lova. Būtent ant jos su gitara rankose ir sėdi Sebastianas. Žinoma, aš nebūčiau aš, jei nesusimaučiau. Norėdamas kiek daugiau praverti duris, netyčia paspiriu jas koja. Gitaros garsai nutyla, o pora pilkų akių kaipmat mane suseka.

- Ką čia veiki?- išgirstu pakankamai ramų klausimą. 

Kažkodėl tikėjausi šauksmų ir grasinimų.

- Tiesiog ėjau pro šalį,- išlemenu. 

Sebastianas atsidūsta ir šyptelėjęs atremia gitarą į lovos kraštą.

- Groji gitara?- norėdamas nutraukti nejaukią tylą paklausiu pačio kvailiausio dalyko.

- Kaip matai. Truputėlį,- vaikinas pasikaso pakaušį.

- Sportininkas ir muzikantas? Keistas derinys,- sumurmu sau po nosimi, tačiau mano žodžiai vis vien pasiekia Sebastianą. 

Šis atsistoja ir ima artintis manęs link. 

- Aš daug ką moku,- taria stabtelėjęs vos už poros centimetrų ir švelniai prunkšteli,- Patikėk.