Reflection

5 skyrius

Tolimesnės akimirkos dingsta iš suvokimo lauko. Atsikvošiu tik tuomet, kai mano odą paliečia nakties vėjo gūsis. Susigūžiu, tačiau išeinu laukan, po savęs kiek priverdamas balkono duris. Atsirėmęs nuslystu šalta siena žemyn. Atsargiai padedu dėžutę sau ant kelių ir lėtai atveriu jos dangtelį. Viduje tik apiplėšytos, pablukusios nuotraukos. Paimu vieną jų. Supamoje kėdėje įsitaisiusi daili mėlynakė garbanė šypsosi nuostabiai balta šypsena. Taip akinančiai, kad, rodos, žiūrėtum į gyvą žmogų. Šalia jos nerangiai pritūpęs rudaplaukis, taip pat šypsodamasis stebi mažą šviesiaplaukį berniuką, sėdintį moteriai ant kelių.

"Žiūrėk tiesiai, kiškuti."

Mintyse nuskamba prisiminimo nuotrupos. Nejučia nusišypsau, tačiau širdį nemaloniai suduria. Padėjęs nuotrauką ant grindų pakeliu kitą. Joje ta pati garbanė laiko besišypsantį berniuką ant rankų ir pirštu rodo į kengūrą zoologijos sodo aptvare.

"Rysai, man atrodo, ta kengūra tau pamojavo!" 

Galvoje vėl nuaidi švelnus balsas. Paimu dar vieną fotografiją. Rudaplaukis vyras ant nugaros neša saldžiai miegantį berniuką.

"Viskas gerai. Mes greit susitiksime. Parvešiu tą meškiuką, kurio taip norėjai!"

Šįkart nesusilaikau. Skruostais ima ristis šilta drėgmė. Prisitraukiu kelius arčiau ir juos apsikabinęs nebyliai sukūkčioju. Jau seniai neverkiau ir man to labai reikėjo. Visa jausmų maišatis, ilgai ir tyliai kunkuliavusi viduje, pagaliau prasiveržia ir sprogsta.

- Ką čia veiki?- po kurio laiko slopinamų kūkčiojimų išgirstu balsą. 

Instinktyviai pakėlęs ašarotas akis, sutinku Sebastiano pilkąsias.

- Ar tu verki?- nelaukęs mano atsakymo, vaikinas užduoda dar vieną klausimą.

Nieko nesakydamas nusisuku ir atremiu galvą į sieną. Tikiuosi, kad Sebastianas paliks mane vieną, tačiau jis prieina arčiau ir atsisėda šalimais. Mažiausiai noriu klausytis jo pašaipų, tačiau negaliu prisiversti jo išvaryti.

- Čia tu, ar ne?- neįtikėtinai ramiai paklausia, rankose laikydamas vieną iš nuotraukų. 

Linkteliu.

- Taip ir maniau. Tos akys. Niekad nemačiau tokių mėlynų akių,- vaikinas puse lūpų šypteli.

Nesitikėjau, jog jis pasakys ką nors panašaus į komplimentą. Negalvojau, kad moka. Dirsteliu į Sebastianą. Jis akimis analizuoja nuotrauką, tad nepastebi mano žvilgsnio. Susigėstu, kad jam teko išvysti tokią mano būseną ir paskubomis nusibraukiu ašaras rankove.

- Galbūt norėtum ką nors papasakoti?

Įprastai nesu linkęs atsiverti apie šį savo gyvenimo etapą, tačiau dabar kažkodėl jaučiuosi kitaip. Galbūt mane ramina blausios šviesos ir prietema, tad viskas atrodo švelniau ir ne taip baugina. O galbūt tai paskatina visiškai be jokios ironijos ištartas padrąsinimas, tad nejučia pirštu bedu į nuotrauką, kurią laiko Sebastianas.

- Čia mano tėvai. Ši nuotrauka daryta, kai man buvo šešeri. Tais pačiais metais jie žuvo avarijoje,- mano balsas kiek suvirpa,- Jų automobilis susidūrė su sunkvežimiu. Atvykę medikai niekuo nebegalėjo padėti.

- Užjaučiu,- tyliai tarsteli Sebastianas.

- Po jų mirties dvejus metus gyvenau su močiute, bet jai buvo per sunku mane auginti vienai, tad buvau priglaustas jos draugės. Iš pradžių močiutė mane lankė, tačiau netrukus liovėsi. Vėliau sužinojau, kad ji sunkiai susirgo ir mirė. Ten praleidau dar trejus neblogus metus, tačiau tuomet mano globėja susirado draugą ir viskas pasikeitė negrįžtamai,- priglaudžiu galvą prie sienos.

Dirsteliu į Sebastianą, kuris, rodos, visai įdėmiai klausosi.

- Po to, nebebuvome laimingi,- tęsiu.

- Ką nori tuo pasakyti?- Sebastianas susiraukia.

- Gražus nubrozdinimas, tiesa? Atsisveikinimo dovanėlė,- karčiai šypteliu.

- Čia jo darbas?- Sebastianas žiopteli,- Kodėl niekam apie tai nepapasakojai?

- Nes jis būtų mane nudėjęs,- stipriau suspaudžiu savo kelius,- O gal net ir ją. Viskas baigėsi taip, kaip baigėsi. Todėl ir esu čia.

- Aišku,- numykia Sebastianas.

- Pameni, klausei manęs, ką mėgstu veikti. Atsakiau, kad nieko ne todėl, jog man patinka tiesiog slampinėti. Ne. Visus tuos metus vienintelės mano veiklos po pamokų būdavo namų tvarkymas ir maisto gaminimas girtam patėviui. Dora sunkiai dirbo, kad mus išlaikytų, tad neturėjau kada ieškoti mėgstamos veiklos. Norėjau jai padėti,- tariu pasisukdamas į vaikiną.

Sebastianas minutėlę sėdi pasirėmęs alkūnėmis į kelius ir žvelgia kažkur į tolį. Netrukus jis staigiai pakyla.

- Manau, jau eisiu. Ačiū, kad visa tai papasakojai.

- Nieko įdomaus,- trukteliu pečiais.

Sebastianas vėl akimirką tyli.

- Vėliau šito gailėsiesi.

Klausiamai pažvelgiu į vaikiną, nesuprasdamas, ką jis turi omenyje.

- Nuotraukos,- jis linkteli galvą į priekį.

Dirsteliu į dvi suplėšytas nuotraukas šalimais. Pajaučiu, kaip kraujas ima plūsti į skruostus.

- Ak, taip.