Reflection

18 skyrius

Grįžęs pas Sebastianą ant staliuko ganėtinai agresyviai sustatau indus ir jau ruošiuosi pasišalinti, tačiau susiprantu, jog jis ne vienas. Priimdamas užsakymą nepastebėjau šalia sėdinčio Ereno. Nuostabu, dviguba gėda. Skruostus ima kaitinti pykčio ir pažeminimo mišinys. Dalis manęs norėtų užvožti padėklu Sebastianui per veidą, tačiau giliai įkvėpęs susitvardau. Racionali proto pusė primena, jog toks sprendimas situacijos nepakeis. Nutaisau neutralią išraišką ir ramiai kilsteliu Erenui ranką.

- Rysai, seniai nesimatėm,- guviai prabyla vaikinas ir pamojuoja atgal.

- Tiesa,- šypteliu,- Deja, turiu darbo, tad negaliu likti ilgiau.

- Niekis. Iki sekančio,- Erenas mirkteli ir prisitraukęs lėkštę imasi naikinti pyragą.

Prieš nusisukdamas dar išspaudžiu dirbtinę šypsenėlę. Į Sebastianą nedrįstu nė pažvelgti. Esu beveik šimtu procentų tikras, kad šiuo metu jo veide puikuojasi tas šėtoniškas šypsnis. Nusipurtau vien apie tai pagalvojęs ir pakeliui surinkęs tuščius puodelius grįžtu į kambarėlį. Atsidusęs sukrentu į kėdę ir nusibraukiu prakaito karoliukų išpiltą kaktą. Kadangi didysis pikas jau praėjęs, dabar ilsisi Semas ir Alenas. Niutui, rodos, visai patinka suktis tarp merginų, tad apie pertrauką šis net negalvoja.

- Kas per ypatingas užsakymas?- nurijęs paskutinį keksiuko gabalėlį pasmalsauja Alenas.

 Iš karto susiprantu, kad jis kalba apie Sebastianą. Viduje ir vėl sukirba susierzinimas.

- Tiesiog kai kas sugalvojo pasismaginti,- sugriežiu dantimis.

- Aišku,- Alenas linkteli ir atsistojęs draugiškai kumšteli mano petį,- Neimk į galvą, netrukus būsim laisvi kaip paukščiai.

Kol vaikinas ieško sau naujų užkandžių, Semas visiškai nekreipia į mus jokio dėmesio ir vagiai šiaudeliu bado sulčių stiklinės dugną. Atrodo, jog jam jau per akis nuotykių ir jis siaubingai nori namo. Prijaučiu draugui, tad dar kiek pasėdėjęs grįžtu prie tvarkymosi, kad nors kiek palengvinčiau jo naštą. Šluostydamas staliukus porą kartų pagaunu Sebastiano žvilgsnį, tačiau nekreipiu į tai dėmesio ir dirbu toliau. Neilgai trukus, kavinė užsidaro ir jis bei Erenas išeina kartu su paskutiniaisiais klientais. Užtrunkame, kol pilnai iškuopiame klasę, tad išsiskirstome tik gerokai po devynių. Prieš atsisveikindama Kamila net kelissyk padėkoja už puikų darbą ir pažada pavaišinti pica.

Jiedu su Niutu traukia savais keliais, tad namo kulniuoju vienas. Nors ir nusivaręs nuo kojų, esu pakankamai geros nuotaikos. Nusikratęs kambarinės suknelės ir susigražinęs patogius rūbus vėl jaučiuosi savimi. Oras neapsakomai gaivus, namo labai nesiskubinu ir mano kelionė šiek tiek prailgsta. Vos pravėręs duris išgirstu iš svetainės sklindančius pašnekesius, tad nueinu būtent ten. Ant sofos patogiai susirangę sėdi Loren ir Tonis. Jie intensyviai diskutuodami žiūri kažkokią dokumentinę televizijos laidą, tad nė neatkreipia dėmesio į mano egzistenciją.

- Aš grįžau,- pasisveikinu tebestovėdamas tarpduryje.

Išgirdę mano balsą jiedu persisuka per sofos atlošą.

- Kaip pavyko renginys?- pasiteirauja Loren.

- Visai neblogai. Buvo daug klientų, tad nė neturėjome kada aplankyti kitų klasių,- trumpai atsakau.

- Džiaugiuosi. Jei esi alkanas, šaldytuve yra troškinio,- ji rūpestingai nusišypso.

- Dėkui, bet pavalgiau mokykloje. Eisiu miegoti,- šypteliu atgal.

- Tikriausiai labai pavargai,- Loren supratingai linkteli,- Gerai pailsėk.

- Labos nakties,- tarsteliu ir pasišalinu.

Loren vėl įninka į pokalbį su vyru, tačiau apie ką jie kalba nesiklausau ir tiesiu taikymu drožiu į savo kambarį. Prieš užverdamas duris sekundei stabteliu. Galiu prisiekti, kad girdžiu Sebastianą grojant gitara ir niūniuojant, tačiau įveikiu smalsumą ir krentu į lovą.