Reflection

13 skyrius

Dar valandėlę padirbėję prie dekoracijų ruošimo išsiskirstome. Kadangi vakare laukia vakarėlis, niekas netryško noru ilgai tūnoti mokykloje. Vis dar mąstau, ar tikrai verta veltis į tokius reikalus, tačiau sulaukęs draugų paskatinimo nusprendžiu dalyvauti. Namus randu visiškai tuščius. Loren ir Tonis dirba, o Sebastianui tikriausiai treniruotė. Kadangi mūsų užklasinių veiklų laikai nesutampa, kol jis triūsia sporto salėje, galiu niekuo nesirūpindamas slankioti po namus. Niekur neskubėdamas pasidedu daiktus ir nupėdinu virtuvėn ko nors užkąsti. Šaldytuve randu vakarykščių vištienos kepsnelių, tad nedvejodamas juos pasišildau. Pasisotinęs grįžtu į savo kambarį ir krentu į lovą. Pasirodo, karpiniai iš tiesų vargina. 

Išsitraukiu telefoną iš kišenės. 15:37. Iki vakarėlio liko dar keletas valandų. Leidimą šiąnakt nakvoti ne namie iš Loren jau gavau, nors apie vakarėlį ir neužsiminiau. Tiesiog pasakiau, kad liksiu pas Niutą. Užrakinu telefoną ir atsisėdu. Nužvelgiu kambarį, tačiau mano žvilgsnis stabteli ties nuotrauka rudame rėmelyje. Po dar vienos savigraužos sesijos galiausiai nusprendžiau įsirėminti savo tikrosios šeimos nuotrauką. Ilgą laiką negalėjau į ją net pažvelgti. Nežinau ar man buvo skaudu, ar tiesiog nekenčiau to fakto, kad jų nebėra. Tačiau po pokalbio su Sebastianu, visi šie jausmai pamažu ėmė blėsti ir supratau, jog noriu juos prisiminti taip, kaip dera. Atsistoju ir priėjęs pakeliu nuotrauką. Mama, tėti, man viskas gerai. Dabar turiu puikią šeimą. Su įbroliu nelabai sutariu, tačiau man viskas gerai. Dabar turiu draugų, užsiimu mėgstama veikla. Esu... laimingas.

Dar minutėlę akimis veriu nuotrauką ir nusišypsau. Pastatau ją atgal ant komodos ir vėl nusileidžiu į apačią. Įsitaisau ant sofos svetainėje ir įsijungiu televizorių. Perjungiu keletą kanalų ir stabtelėju ties įdomesniu filmu. Nespėju peržiūrėti nė pusės, kadangi netikėtai užsnūstu. Kai pramerkiu akis, filmas jau seniai pasibaigęs. Televizorius rodo kitą laidą. Atsisėdu, tačiau mano dėmesį patraukia raudonas pledas. Keista, nepamenu, kad būčiau jį atsinešęs. Sulankstęs užklotą tvarkingai padedu jį ant sofos krašto ir atsistoju.

- Ilgai buvai lūžęs,- iš virtuvės nuaidi Sebastiano balsas. 

Kyšteliu nosį vidun. Vaikinas sėdi prie stalo, rankose kaip visuomet laikydamas telefoną.

- Kodėl nepažadinai?- atsakau klausimu.

- O kam? Gražiai miegojai,- Sebastianas prunkšteli ir nudelbia akis atgal į telefono ekraną,- Tikiuosi nesijausi vienišas. Šiąnakt nakvosiu pas Ereną.

- Tikrai ne. Ne tu vienas turi draugų,- sarkastiškai šypteliu.

- Tuomet puiku.

*

Susirinkęs daiktus išskuodžiu pro duris. Nors Sebastianas sakė, kad netrukus išeis, jis vis dar tūno namie. Mažiausiai tuo rūpindamasis patraukiu Niuto namų link. Kadangi nepažįstu toliau esančių miesto rajonų ir pačiam būtų sunku rasti vakarėlio vietą, nusprendžiu keliauti kartu su juo. Kai pasiekiu jo gatvę, vaikinas jau lūkuriuoja lauke. 

- Kaip visada, pačiu laiku,- išsišiepia Niutas.

- Net neabejoju, jog būtum išėjęs vienas jei vėluočiau bent minutę,- atsidūstu.

- Ko gero,- vaikinas prunkšteli.

- O kur Kamila?- pasigedęs jo sesers paklausiu.

- Išėjo su drauge prieš geras dvidešimt minučių. Jos tikriausiai jau ten,- Niutas pasikaso pakaušį.

- Nagi, negaiškim laiko,- paraginu draugą.

Vaikino akyse sužybsi pasiutimas ir jis plačiai nusišypso. 

- Vakaras prasideda!- šūkteli ir žaismingai šūkaudamas pasileidžia bėgti.

Taip, prasideda linksmybės.