Reflection

14 skyrius

Namas, kuriame vyksta vakarėlis, gerokai didesnis nei maniškis ir vos išsituriu neišsižiojęs. Jo galiniame kieme yra net baseinas. Vos įžengus į teritoriją ausis užgula tranki muzika ir skardus juokas. Aplink knibždėte knibžda žmonių, o orą smelkia jaunatviška energija.

- Nemažai susirinko,- žingsniuodamas įėjimo link nusistebi Niutas.

Nieko neatsakau, tiesiog seku jam iš paskos. Tai ne tik pirmas mano vakarėlis šiame mieste, bet ir apskritai. Neturiu nė menkiausio supratimo, ką ir kaip turėčiau daryti.

- Galvojau, kad neateisit,- per šurmulį vis vien išgirstu pažįstamą balsą.

Netrukus šalia prisistato Kamila. Rankoje ji laiko vienkartinį raudoną puodelį, tad numanau, jog jos geras laikas jau prasidėjo.

- Lyg tau tai būtų didelis praradimas,- burbteli Niutas.

- Žinoma! Kas kitas išgėręs vieną stikliuką linksmins visus mano draugus,- sukikena Kamila.

- Aš negeriu,- jis neigdamas susiraukia.

- Taip, tikrai. Tik kažkodėl kiekvieną kartą velku tave namo prisilakusį iki žemės graibymo,- Kamila papurto galvą. 

Niutas piktai dėbteli į seserį ir nieko nesakęs nudrožia prie durų. Mudu su Kamila susižvalgome ir prunkštelėjame.

- Smagiai praleisk laiką,- nuoširdžiai nusišypso,- Vėliau prisijungsiu prie jūsų.

Šypteliu ir paspartinu žingsnį, kad prisivyčiau Niutą. Namo viduje triukšmas dar didesnis. Erdvioje svetainėje pagal muziką trypčioja pasipuošusių merginų būrys, o ant sofos prie alkoholiu nukrauto stalo sukritusi visai rimta vaikinų kompanija. Laiptų turėklai jau nukabinėti tualetiniu popieriumi. Pokšto sumanytojai isteriškai leipsta juokais, rankose tebelaikydami neišvyniotus ritinėlius. Panašu, kad vakarėlyje dalyvauja tikrai ne dvidešimt žmonių ir namų šeimininkui ryte nusimato daug tvarkymosi. Prasibrovęs pro minią atsiduriu svetainės gale. Iš čia pro didelį langą matosi terasa ir baseinas. Lauke šnekučiuojasi dar viena nemaža grupė. Staiga vienas vaikinas išsineria iš džemperio ir pūkšteli į vandenį. Tokiu paros metu lauke ne daugiau penkiolikos laipsnių, tad šis drąsuolis, ko gero, mėgaujasi ne pačiu šilčiausiu vandeniu. Nusipurtau vien apie tai pagalvojęs.

- Tikras keistuolis, ar ne?- netoliese suskamba kažkieno balsas. 

Pasukęs galvą į šoną išvystu tamsiaplaukį vaikiną su šviesiai dažyta ant kaktos dailiai krintančia sruogele. Auskarai ausyse ir įmantrus stilius išduoda, jog jis vienas tų populiarių vaikinų. Jį matau pirmą sykį.

- Bent jau yra iš ko pasijuokti,- atsakau nepažįstamajam.

Nesu tikras ar per šurmulį jis mane išgirdo, tačiau vaikinas nusišypso ir prieina kiek arčiau.

- Aš Zakas, šių namų šeimininkas,- ištiesia ranką. 

Kiek sudvejojęs ją spusteliu.

- Rysas,- kukliai prisistatau.

- Anksčiau nesu tavęs matęs,- Zakas kilsteli antakį ir atsiremia į sieną,- Tu čia pirmą kartą?

- Neseniai atsikrausčiau,- tariu trumpam dirstelėdamas į vaikiną.

- Aišku. Naujieji draugai pasakė apie vakarėlį?- Zakas šypteli.

- Taip,- linkteliu ir pasuku galvą į šoną, kad įsitikinčiau ar Niutas kartais nesugrįžo.

- Spėju, jie tave pametė?- toliau klausinėja.

- Niutas yra Niutas,- šypteliu bandydamas pateisinti draugą.

- Niutas? Tas vaikinukas, kurį iš mano vakarėlių namo dažniausiai partempia jo sesuo?- Zakas prunkšteli.

- Panašu, kad taip,- atsidūstu.

- Prieš porą minučių mačiau jį virtuvėje. Jei gali, prižiūrėk savo draugužį, kad nenusiaubtų šaldytuvo. Iki kito karto, Rysai,- vaikinas mirkteli ir netrukus dingsta tarp įsišėlusių paauglių.

Pralindęs pro dar vieną susibūrimą pagaliau atsiduriu virtuvėje. Kadangi didžioji minia svetainėje, čia Niutą pastebiu iš karto. Vaikinas visiškai susitelkęs į milžiniško sumuštinio konstravimą. Minutėlę tyliai stebiu draugą, tačiau neišlaikęs sukrizenu. Niutas sutrikęs atsisuka, tačiau susipratęs, kad tai tik aš, plačiai nusišypso.

- Neklausk. Nesveikai noriu valgyti,- tarsteli dėdamas ant triaukščio sumuštinio dar vieną bandelę. 

- Kaip pasakysi,- trukteliu pečiais ir prisėdu ant aukštos baro kėdės.

Kol kalbamės, Niutas baigia lipdyti savo šedevrą. Minutėlę pasigrožime keturių aukštų mutantu su kumpiu, salotomis ir begale kitų neaiškių ingredientų, tačiau netrukus vaikinas be jokio gailesčio suleidžia į jį dantis. Bijodamas nusinuodyti nepriimu pasiūlymo prisijungti, tad tik stebiu, kaip draugas tyliai žiaumoja gigantą. Užsimanęs atsigerti pakylu nuo kėdės ir nudrožiu prie šaldytuvo. Lemputė apšviečia ne itin gausų šaldytuvo turinį. Gėrimų dar likę, bet dauguma jų alkoholiniai. Sudvejoju, tačiau čiupęs vienkartinį puodelį susimaišau pakankamai silpną koktelį su viskiu ir grįžtu prie baro. Niutas vis dar doroja sumuštinį, tad pasinaudoju tylesne minute ir palengva gurkšnoju savo gėrimą.

- Dieve, kaip skanu,- pilna burna burbteli. 

Prunkšteliu ir palinguoju galvą.

- Po velniais, ką tu čia veiki?

Dar iki apsisukant atpažįstu šio balso savininką ir mano širdis praleidžia dūžį. Tarpduryje stovi Sebastianas. Jo rankos tvirtai sukryžiuotos ant krūtinės. Griežtas žvilgsnis ir suraukta kakta išduoda, jog vaikinas tikrai nenusiteikęs maloniam pokalbiui. Nujaučiu artėjančią konfrontaciją, tačiau nepajėgiu numatyti jo tolimesnio žingsnio.