Reflection

31 skyrius

Nė nespėjus mirktelėti, pavasaris užleidžia vietą kaitriai saulėtai vasarai. Skaičiuodamas paskutinės šių mokslo metų pamokos minutes, nekantriai tikiuosi išgirsti skambutį. Sėdžiu pasirėmęs galvą ir baksnodamas sąsiuvinį tušinuku retkarčiais ilgesingai žvilgteliu pro langą. Prieš akis laukia beveik du mėnesiai atostogų, tad mokytis jau ne prioritetas. Galvoje sukasi šimtai minčių apie tai, ką galėčiau nuveikti, kad išnaudočiau šį laiką kiek įmanoma turiningiau. Po dešimties minučių gilių svarstymų, mokinių ir mokytojų ausis pasiekia išsvajotasis paskutinis skambutis. Klasėje pasigirsta laimingų paauglių balsai ir glamžomų popieriaus lapų garsas.

- Pagaliau atostogos!- prišuoliavęs prie mano suolo euforiškai sukrykščia Niutas.

- Galvojau, kad skambutis niekada taip ir nesuskambės,- šypteliu kraudamas knygas į kuprinę.

Niutas pritariamai linkteli.

- Kadangi suskambėjo, šiandien ateisiu pas tave,- Niutas drebia pareiškimą ir kvailai išsišiepia.

- Nesupratau?- kilsteliu antakį.

- Ką girdėjai. Sakiau, kad ateisiu pas tave. Juk reikia kažkaip atšvęsti atostogų pradžią,- vaikinas žaismingai patrina delnais.

- Kodėl būtent pas mane?- vis dar įtariai stebėdamas draugą pasitikslinu.

- Nes tavo šaldytuvas didesnis,- Niutas mirkteli ir užsimeta gerokai nutrintą kuprinę ant pečių.

- Ką su tavimi darysi,- atsidūstu, tačiau nuoširdžiai nusišypsau.

- Būsiu ketvirtą. Ir neapsimesk, kad nieko nėra namie,- draugas pamoja ranka ir akimirksniu išdumia iš klasės.

Susidedu daiktus ir gana pakilios nuotaikos apleidžiu kabinetą. Nors pamoka baigėsi vos prieš keletą minučių, koridoriai jau apokaliptiškai tušti. Nulipęs laiptais žemyn tiesiu taikymu išdrožiu pro duris ir keliauju namo.

*

Niutas turėtų pasirodyti visai netrukus. Kadangi namie esu vienas, bent jau kurį laiką galėsime pabūti niekieno netrukdomi. Sebastianas, ko gero, taipogi džiaugiasi vasaros pradžia ir leidžia laiką su savo draugais, o Loren ir Tonis sugrįš tik po darbų. Visgi, pranešęs apie draugo vizitą, iš Loren sulaukiau pasiūlymo pakviesti jį likti vakarienės. Perdavęs šią žinią Niutui, kaipmat sulaukiu teigiamo atsakymo. Netrukus suskamba durų skambutis, tad pernelyg nesiskubindamas nulipu žemyn. Prie durų linksmai stypčioja Niutas.

- Sveiki sveiki,- pasilabinu pirmas.

- Labai malonu, aš užeisiu,- vaikinas įskrieja į namus ir paskubomis nusiauna batus.

- Iškart į virtuvę?- mosteliu pirštu.

- Tikrai taip, kapitone,- Niutas atiduoda pagarbą ir susijuokęs nuseka iš paskos.

Drauge pakraustinėjame šaldytuvą bei spinteles ir susirinkę neblogą užkandžių rinkinį sukrentame ant sofos svetainėje. Kadangi Niutas labai įtaigiai prašo pažaisti su juo naują vaizdo žaidimą, nedvejodamas sutinku. Linksmai leidžiame laiką ir nė nepastebiu, kaip prabėga pora valandų. Į namus pamažu sugrįžta visa šeimyna. Kol Loren ruošia vakarienę, Tonis prisėda svetainėje. Dabar šnekučiuojamės jau trise. Regis, jam patinka Niuto pasakojamos istorijos, tad jis visai noriai klausosi ir vis ką nors priduria. Sebastiano čia nematyti, kadangi jis nulėkė į savo kambarį vos grįžęs. 

Netrukus iš virtuvės ima sklisti gardūs kvapai ir sunerimę pilvai paragina sėstis prie stalo. Paskutiniams indams nugulus į savo vietas, pasirodo ir Sebastianas. Jis užima paskutinę laisvą kėdę. Čia netrūksta nei vaišių, nei šurmulio, tad namai gyvi kaip niekad. Panašu, kad Niutas puikiai randa bendrą kalbą su tėvais, tad kurį laiką nė neturiu kada įsiterpti į jų pokalbį. Imu manyti, kad draugas atėjo ne pas mane, o pas Loren ir Tonį. Nors bendravimas klostosi sklandžiai, jaučiu įtampą tarp Sebastiano ir Niuto, tačiau nei vienas jų to ryškiai neparodo. Jiedu tiesiog privengia kalbėtis.

- Rysai, turiu pasiūlymą. Po trijų savaičių važiuosime į šeimos namelį Port Feiryje. Gal norėtum kartu?- Niutas staiga kreipiasi į mane, o paskui dirsteli į Sebastianą,- Beje, tu taip pat kviečiamas. Ir, žinoma, jeigu tam neprieštarauja jūsų tėvai.

- Nebloga mintis. Bent jau dalį atostogų praleistumėt ne namie,- Loren nedelsdama pritariamai šypteli. 

Toniui ši idėja taip pat visai patinka. Žvilgteliu į Sebastianą, tačiau negaliu suprasti, ką apie tokį pasiūlymą galvoja jis. Vienaip ar kitaip, tai menkai ką tekeičia, mat nė nespėjus nieko apmąstyti, abu jau esame užrašyti šiai kelionei. Niutas, rodos, visai patenkintas toliau kerta vakarienę. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad buvau pakviestas vykti kartu, tačiau vidus nerimsta ir kažkodėl imu siaubingai jaudintis dėl šios kelionės.