Reflection

35 skyrius

Nusiprausęs nusileidžiu į apačią ir žengiu į virtuvę. Visi, išskyrus Rajaną, jau čia.

- Labas rytas,- pirmoji pasisveikina Kamila. 

Ji su Sebastianu pjausto daržoves, o Niutas, susikėlęs kojas ant stalo ramiai naršo telefone. Pasisveikinęs su ja ir kitais klesteliu šalia Niuto. Šis baksteli mano petį ir parodo naują tinklinio treniruočių tvarkaraštį. Kol diskutuojame apie treniruotes ir būsimas varžybas, Kamila ant stalo išdėlioja penkias lėkštes, kuriose netrukus atsiranda pusryčiai. Visiems susėdus prie stalo, mergina iš kambario pakviečia ir tėtį. Kiek užsimiegojęs vyriškis atšlepsi į virtuvę ir pasilabinęs klesteli į kėdę. Greitai lieka tik tuščios lėkštės, kurias Kamila nurenka ir sudeda į kriauklę. Niutas ir Rajanas akimirksniu pasišalina, nė nesiruošdami plauti indų, tad liekame trise. 

Sebastianas dirsteli į mane, tačiau po to, kas nutiko šįryt, nepajėgiu pažvelgti jam į akis. Vos susidarius akių kontaktui nedelsdamas nusisuku. Vaikinas tiesiog pakyla nuo kėdės ir nuėjęs prie kriauklės su Kamila imasi plauti indus. Atsistoju ir greitu žingsniu apleidžiu virtuvę. Panašu, kad ši kelionė pamažu virsta į poros ir trijų pašalinių atostogas. Išlindęs į lauką kažkur tolėliau nugirstu Niuto ir Rajano balsus, tačiau nekreipiu į tai dėmesio ir patraukiu prie vandenyno. Išsispyręs iš paplūdimio šlepečių įmerkiu kojas į malonų vandenį. Atsidūstu ir užsimerkiu, leisdamas vėjui švelniai kedenti plaukus ir nors kiek apvalyti mintis.

- Rysai!- po kurio laiko išgirstu Niuto šauksmą. 

Atsisukęs pastebiu vaikiną stovintį prie namelio ir mojuojantį rankomis. Šalia jo pūpso kelios didelės kartoninės dėžės. Neskubėdamas nupėdinu prie draugo.

- Padėsi nunešti dėžes į palėpę?- Niutas nutaiso šunyčio išraišką. 

Tyliai prunkštelėjęs pritariamai linkteliu.

- Kas jose?- žvelgdamas į nemažas dėžes pasmalsauju.

- Seni daiktai, kuriuos čia paliksime. Čiupk tą prakeiktą daiktą ir greit susitvarkom,- vaikinas giliai įkvepia ir apglėbęs dėžę pakelia ją nuo žemės.

Padarau tą patį ir nuseku jam iš paskos. Niutas vargais negalais atidaro lauko duris ir užkopia laiptais. Dėžė pakankamai didelė, kad užstotų vaizdą ir varžytų judesius, tad lipu neskubėdamas. Užsirioglinęs viršun, draugas padeda dėžę ant grindų ir truktelėjęs virvelę nuleidžia kopėtėles į palėpę.

- Lipk į viršų, o aš tau paduosiu dėžes,- vaikinas atsidūsta ir ranka persibraukia suprakaitavusią kaktą.

- Pakelsi?- kilsteliu antakį.

- Pažiūrėk ir pamatysi,- Niutas išsišiepia.

 Man net nespėjus užkopti viršun jis jau laiko iškėlęs dėžę sau virš galvos. Pamažu visas krovinys atsiduria palėpėje. Deja, palėpė jau prigrūsta įvairiausio šlamšto, o ant grindų guli krūva netvarkingai išmėtytų daiktų, tad dėžes iki gale stovinčios spintos vėl teks nešti. Kiek atsikvėpę, imamės paskutinės užduoties. Sekasi visai neblogai, tačiau žengus vos kelis žingsnius su antrąją dėžę, kairiąją pėdą nutvilkia aštrus skausmas. Nesusilaikęs rikteliu ir apsiverčiu su visu nešuliu, taip išbarstydamas jo turinį. Laimei, ten tik seni žurnalai bei knygos, tad jie lieka nesugadinti. Suinkščiu suskaudus dar ir nugarai.

- Velnias, Rysai, viskas gerai?- persigandęs pripuola Niutas.

Apačioje pasigirsta bildesys. Po minutėlės pro palėpės angą galvas vidun kyšteli Sebastianas ir Kamila.

- Bukaproti, bandai sugriauti namus?- Kamila piktai dėbteli į brolį, tačiau išvydusi mane tįsantį ant grindų sutrinka.

- Kas nutiko?- įsiterpia ir Sebastianas.

- Nežinau, matau tą patį, ką ir jūs,- Niutas pasikaso pakaušį ir trukteli pečiais.

Pabandau pakilti, bet pajutęs stiprų skausmą vėl susmunku ant grindų. Supratęs, kad reiktų patikrinti, kas nutiko, prasklaidau žurnalus.

- Rysai, tu kraujuoji! Tuojau atnešiu vaistinėlę,- Kamila aikteli ir nedelsdama nudumia į apačią. 

Dirsteliu į savo pėdą. Ganėtinai gilus rėžis vidinėje jos pusėje smarkiai kraujuoja. Bandau prisitraukti koją arčiau, kad galėčiau prispausti žaizdą, tačiau Sebastianas mane sustabdo.

- Sėdėk ramiai,- taria ir pritūpęs šalia pats pasirūpina sužeidimu.

Kad nesudejuočiau iš skausmo, prikandu apatinę lūpą. Sebastianas nė nekilsteli akių ir akylai stebi žaizdą. Kamila sugrįžta su vandeniu ir vaistinėle. Visai netrukus mano pėda jau sutvarkyta ir storai apvyniota tvarsčiu. Pasisekė, jog žaizda ne tokia gili, kad reiktų siūti. Kalbėdamiesi išsiaiškiname, jog praeitos viešnagės metu Niutas palėpėje sudaužė stiklinį dubenį ir pamiršo sušluoti šukes. Žinoma, draugo dėl tokios nesėkmės nekaltinu, mat pats atėjau basas. Kamila nuneša vaistinėlę žemyn, o Niutas dar kelissyk atsiprašęs nukiūtina pas tėtį pasakyti, kad darbas, nors ir su nesklandumais, atliktas. Palėpėje liekame tik mudu su Sebastianu. Vaikinas atsistoja ir ištiesia man ranką. Akimirką sudvejoju, bet ją suimu ir atsargiai pakylu.

- Lipk,- tarsteli Sebastianas. 

Kurį laiką nesuprantu, ką jis nori tuo pasakyti, bet staiga vaikinas apsisuka ir pritūpia. Šiltas kraujas siūbteli į mano skruostus. Nemanau, kad kada nors būčiau pasinaudojęs tokia galimybe, tačiau dabar neturiu kitos išeities. Lėtai apsiveju Sebastiano kaklą, o jo rankos prilaiko mano kojas. Pasuku galvą į šoną, kad nosies nekutentų jo kvapas ir smarkiai besidaužančia širdimi laukiu, kol ši kelionė pasibaigs.