Reflection

|epilogue|

Sebastianas įtikino mane kartu su juo grįžti atgal į Melburną. Žinoma, sūnaus paklydėlio pasirodymas po dviejų metų sukėlė nemenką šurmulį. Negana to, prisidėjo ir Sebastianas. Pirmosios vakarienės metu, jis drąsiai pareiškė tėvams, kad susitikinėjame. Visiškai nesitikėjau tokio jo manevro. Tačiau labiausiai mane nustebino Loren reakcija. Akimirką pasirodė, jog ji jau nuo pat pradžių žinojo, kas tarp mūsų vyksta. Tonis, regis, irgi nebuvo itin nustebintas, tad netrukus su viskuo susitaikiau.

Kadangi iki studijų pradžios dar buvo likę šiek tiek laiko, jį praleidžiu Melburne. Jau buvau įstojęs į Darvino universitetą, tačiau po begalinių Sebastiano prašymų, pasinaudojęs paskutine galimybe persirašiau į vietinį universitetą. Dėl ateities per daug nesijaudinau. Per likusią atostogų savaitę su Sebastianu susiradome nedidelį butą prie pat universiteto, tad buvome rimtai užsiėmę kraustymosi darbais. 

Šiaip ne taip nutempiu paskutinį lagaminą su savo daiktais prie mėlynojo automobiliuko. Įgrūdęs jį į bagažinę, dar minutėlę lukteliu pačios Loren. Vos spėjęs pasisukti namo pusėn, pamatau paržingsniuojantį Sebastianą. Prigavęs mane spoksantį, šis šypteli ir prisiartinęs rankomis apsiveja mano liemenį.

- Patinka tai, ką matai?- vaikinas sušnibžda man į ausį ir sukikena.

Kaklo oda nuvilnija šiurpuliukų banga.

- Tu vis dar toks pats egoistas, kaip ir anksčiau,- atsidūstu ir greitai pakšteliu Sebastiano skruostą. 

Šis nesitiki tokio gesto, tad pasinaudojęs proga išsilaisvinu iš jo glėbio ir klesteliu į galinę sėdynę, kad Loren neužtiktų mūsų netinkamu momentu.

*

- Rūpinkitės savimi,- Loren stipriai suspaudžia Sebastianą glėbyje.

Šis nejaukiai pasimuisto, tačiau moteris ilgai jo nekankina ir netrukus prieina prie manęs.

- Būtinai,- tvirtai atsakau į jos apkabinimą.

Loren dar sykį atsisveikina ir išpešusi iš mūsų pažadą nors savaitgaliais sugrįžti namo, išvažiuoja. Minutėlę su Sebastianu stebime vis tolstantį jos automobilį.

- Eime, dar turime susitvarkyti,- jis švelniai tarsteli.

Šypteliu vaikinui ir suspaudęs lagamino rankeną dar sykį nužvelgiu būsimų namų pastatą. Pakilę į reikiamą aukštą, atsirakiname duris ir įžengiame vidun. Kaip mat imame tvarkytis ir iki pat vakaro į lentynas bei spintas dėliojame daiktus, tad po visko užmiegame labai greitai. Kitą rytą nedideliame butuke užverda pirmasis bendro gyvenimo chaosas. Pakaitomis ruošiamės pirmajai studijų dienai, tačiau laikas tiksi ne mūsų naudai ir šiek tiek pavėluojame.

Po pirmosios paskaitos susitinkame universiteto kieme. Kadangi oras neblogas, nusprendžiame kartu išgerti kavos. Kurį laiką ramiai šnekučiuojamės, tačiau Sebastianas staiga pašoka iš vietos. Sutrikęs kilsteliu antakį.

- Velnias,- vaikinas susikeikia,- Prisiminiau, kad neatidaviau Torans vasaros namų darbų. Palauksi manęs čia?

Linkteliu ir vaikinui nuskubėjus į vidų, toliau mėgaujuosi laisva minute ir gardžia kava. Žiūrėdamas į pro šalį einančius studentus, ramiai leidžiu laiką, tačiau pajaučiu netikėtą prisilietimą ir siela iš išgąsčio beveik palieka mano kūną.

- Viešpatie aukštielninkas, Rysas?!

Nedelsdamas pasuku galvą balso pusėn. Sekundę negaliu patikėti tuo, ką regiu. Prieš pat mane šmėsteli pilnas nuostabos Niuto veidas. Akies krašteliu užmatau, kad netoliese stovi dar ir Alenas bei Kamila. Tie patys, kuriems nieko nepasakęs dingau dvejiems metams.