- Po savaitės mokykloje atvirų durų diena,- pilna burna picos suveblena Niutas.
- Visi puikiai žino, puskvaiši. Jau turime idėją ir pradėjome ruoštis,- čiupdama limonado skardinę šnypšteli Kamila.
Ji ir Adriana priklauso mokinių tarybai, tad į šio renginio organizavimą merginos žiūri itin rimtai.
- Ir vėl bus koks nors neįdomus vaidinimas,- Semas suburba ir stumteli akinius aukščiau ant nosies tiltelio.
- Štai ir ne. Tarybos merginos vieningai sutiko, kad jūsų klasė galėtų įkurti kavinukę, mat jūsų klasėje daugiausiai vaikinų,- Kamilos veide įsitaiso šelmiška šypsena.
Semas ir Alenas įtariamai susižvalgo.
- Galbūt ir geriau nei vaidinimas,- Semas tik atsidūsta ir gurkšteli savo gėrimo.
- Aš dar nebaigiau. Kavinę aptarnaus vaikinai, persirengę kambarinėmis,- Kamila suploja delnais.
Semas netikėtai užsikoso, o Alenas ir Niutas sužiūra į merginas kone išsižioję. Pripažinsiu, tokia žinia netikėta ir man, tačiau išlaikau rimtį.
- Ne, to nebus. Prieštarauju. Jūs pažeidžiate vaikinų teises,- nesmarkiai trankydamas kumščiu į stalą reiškiasi Niutas.
- Tu apie save?- Kamila suneria rankas ir kilsteli antakį.
Visi it susitarę prunkšteli, o Niutas piktai dėbteli į vyresniąją seserį.
- Nejuokinga,- jis perverčia akis.
Tyliai nusijuokiu, tačiau norėdamas palaikyti draugą prisidengiu burną delnu, kad šis neišgirstų. Nors pasipiktinimas skamba dar kurį laiką, Kamila tvirtai laikosi šios idėjos, tad vaikinai tyliai susitaiko su likimu ir pokalbis vėl pakrypsta kitur. Po keleto valandų susizgrimbu, kad jau laikas namo, tad atsisveikinęs su draugais pakylu iš savo vietos.
- Aš irgi eisiu,- Kamila susikrauna knygas į rankinę ir po minutėlės atsistoja,- Mėme, nepamiršk kelio namo.
Niutas sužaibuoja akimis, tačiau tik mostelėja ranka ir toliau kažką pasakoja kitiems. Kavinę apleidžiame kartu, mat dalį kelio vis vien eisime ta pačia kryptimi.
- Girdėjau, kad tinklinio komanda ruošiasi varžyboms,- kiek nutolus nuo kavinės prabyla Kamila.
- Aha. Kitą mėnesį turime draugiškas varžybas su Kelso komanda,- atsakau.
- Tikiuosi, kad šiemet neliksit nieko nepešę,- Kamila prunkšteli,- Pernai buvo siaubingai liūdnos varžybos.
- Belieka tikėtis,- šypteliu.
Po trumpo dialogo stoja poros minučių tyla.
- Tiesa, ryt mano klasioko namuose vyks vakarėlis. Visi mokyklos mokiniai kviečiami, tad siūlau ir tau,- it staiga prisiminusi Kamila pasisuka mano pusėn.
- Dėkui už kvietimą,- aukštyn iškeliu nykštį.
- Ar tai reiškia, kad ateisi?- entuziastingai pasitikslina.
- Manau, kad taip.
*
Tyliai praveriu namų duris. Žinau, kad namie tik Tonis ir Sebastianas. Loren šiandien budi ligoninėje. Tonis svetainėje žiūri futbolo varžybas, tačiau nenorėdamas pradėti ilgesnio pokalbio tik pasisveikinu ir pasišalinau. Nutipenu iki savo kambario ir atvėręs duris kone cypteliu. Tikrai nesitikėjau čia išvysti Sebastiano. Vaikinas patogiai susirangęs ant lovos maigo mano kompiuterį.
- Ką čia darai?- paklausiu jo užverdamas duris.
- Labas ir tau. Kaip matai, naudojuosi tavo kompiuteriu. Maniškis sugedo,- Sebastianas šypteli ir lyg manęs jau nebebūtų vėl nusisuka į ekraną.
- Galėjai bent jau atsiklausti,- atsidūstu.
- Žinau, kad būtum leidęs,- jis kvailai išsiviepia.
- Kas tau pakišo tokią mintį?- padėjęs kuprinę ant stalo pasiremiu į kėdės atlošą.
Sebastianas vėl šypteli ir palikęs kompiuterį ant lovos atsistoja.
- Aš moku palenkti žmones į savo pusę,- jis pavelia mano plaukus ir švilpaudamas apleidžia kambarį.
Giliai įkvėpiu ir iškvepiu. Kodėl tas šūdžius taip savimi pasitiki?
VOUS LISEZ
Reflection
Roman d'amour❝Meilė kaip veidrodis. Kartą sudaužytą gali suklijuoti, tačiau įskilimai vis vien išliks.❞
