Startuoja nauji mokslo metai. Paskutiniąsias laisvas dienas praleidau su Niutu ir esu visai patenkintas bendra atostogų kokybe. Jau sėdžiu klasėje ir klausausi kasmetės mokytojos įžanginės kalbos: sveikinimų sugrįžus, linkėjimų bei prašymų. Pateikusi visą svarbią informaciją, mokytoja leidžia keliauti namo, tačiau mokiniai niekur neskuba. Išsiilgę savo draugų, visi nekantriai dalijasi įspūdžiais, tad klasėje nerimsta šurmulys.
- Tai, kaip vasara?- priėjęs arčiau paklausia Alenas.
- Visai neblogai, tačiau nieko įspūdingo nenuveikiau. Su Niutu buvome Port Feiryje. O tavo?- pasidomiu.
- Jau skamba geriau nei mano. Visą vasarą laisčiau mamos gėlynus,- vaikinas giliai atsidūsta,- Atvažiavo ir močiutė, tad net neturėjau kada su jumis susitikti.
- Kaip visada, po mamos padu,- pašaipiai įsiterpia Semas.
- Lyg pats būtum ką nors įdomaus nuveikęs,- sušnypščia Alenas,- Kertu lažybų, kad visas atostogas kaitai prie kompiuterio. Net neatrašinėjai į žinutes.
- Tiesą pasakius, negalėjau atrašyti, nes buvau Kinijoje,- rimtai pareiškia Semas ir nykščiu stumteli akinius aukščiau ant nosies tiltelio.
- Skiedi,- Alenas suneria rankas.
Semas nežymiai prunkšteli ir iš kišenės sužvejoja telefoną. Minutėlę jį pamaigęs, vaikinas atsuka ekraną. Kadre įamžinta jo šeimyna, o fone puikuojasi Didžiosios kinų sienos fragmentas. Aleno ir Niuto burnos kiek atvimpa. Puikiai žinau, kad vaikinas nemeluotų apie tokį dalyką, tad mane nustebina tik pačios sienos didybė.
- Reikia daugiau įrodymų?- pergalingai šyptelėdamas paklausia Semas.
Vaikinai sinchroniškai papurto galvą.
- Vadinasi, Semo atostogos buvo geriausios,- Niutas tik atsidūsta.
- Palyginus su Aleno, mūsų irgi buvo visai neblogos,- sukikenu.
Alenas žaismingai kumšteli mano petį, tačiau skaniai pasijuokę toliau tęsiame pokalbį. Dar kiek pasišnekučiavus nusprendžiu, jog laikas traukti namo.
- Jau eisiu,- ant pečių dėdamasis kuprinę tarsteliu draugams.
- Aš irgi,- Niutas akimirksniu pakyla iš savo vietos ir pamojuoja draugams,- Iki ryt.
Semas ir Alenas taip pat atsisveikina, tačiau jiedu pasilieka klasėje. Mudu su Niutu palengva žingsniuojame mokinių pilnu koridoriumi.
- Šią savaitę prasideda tinklinio treniruotės. Tikiuosi, kad nesugalvojai išeiti iš komandos?- vaikinas kilsteli antakį.
- Žinoma ne,- patvirtinu.
- Puikumėlis,- Niutas iškelia nykštį ir žengia kelis žingsnius į priekį,- Einu iki Kamilos, susitiksim ryt.
Linkteliu ir pamojavęs draugui pasuku išėjimo link.
*
Namie vienas praleidžiu dar keletą valandų. Pasišildžiau picos ir ramiai leidžiu laiką savo kambaryje bandydamas įsiminti naują pamokų ir treniruočių tvarkaraštį. Netrukus išgirstu, kaip užsitrenkia lauko durys. Paėmęs tuščią lėkštę nulipu žemyn ir koridoriuje sutinku Tonį. Rankose jis laiko šūsnį dokumentų.
- Sveikas, Rysai,- pasilabina vyriškis,- Gal galėtum paimti šiuos nelemtus popierius?
- Tuojau,- padėjęs lėkštę ant komodos ištiesiu rankas.
Tonis man perduoda nelengvą nešulį ir nusispiria lakuotus batus.
- Ar tu užsiėmęs?- paklausia.
- Nelabai,- trukteliu pečiais.
- Gal galėtum man padėti garaže surasti dokumentų segtuvą?- pasikaso pakaušį,- Vienas jo ieškosiu iki vidurnakčio.
- Žinoma,- entuziastingai linkteliu.
Mudu nedelsdami nueiname į garažą. Pagalba Toniui iš tiesų reikalinga. Lentynose ant sienų, spintelėse ir dėžėse dulka kalnai popierių, o jam tereikia vos vienos dviejų lapų sutarties. Tonis detaliai nupasakoja, ko tiksliai ieško. Užduotį suprantu, tad užtikrintai linkteliu.
- Aš imuosi šitų, o tu peržvelk ten,- vyras parodo į spintelę kiek tolėliau.
Čia dokumentų kiek mažiau. Atidžiai peržiūrinėju lapus, ieškodamas reikiamos įmonės logotipo, tačiau bandydamas ištraukti įstrigusį segtuvą kliudau dėžę ir ši su trenksmu išvirsta ant grindų. Ant žemės pabyra šūsnis plokštelių. Tyliai susikeikęs imuosi krauti jas atgal į dėžę, kartkartėmis vis peržvelgdamas grupių pavadinimus. Dauguma jų iš aštuntojo dešimtmečio, tačiau beveik visas jas atpažįstu. Stabteliu ties kiek nutrinta vienos roko grupės plokštele.
- Patinka?- virš savęs išgirstu Tonio balsą.
Jis stovi šalia ir kiek šypsodamasis žvelgia į plokštelę mano rankose.
- Turėjau pirmąjį jų albumą, tačiau palikau senuosiuose namuose,- neatitraukdamas akių nuo plokštelės atsidūstu.
- Gaila. Nepatikėsi, bet ši grupė mano mėgstamiausia. Toje dėžėje turėtų būti dar keletas jų albumų. Jei norėsi paklausyti, žinai kur juos rasti,- Tonis mirkteli ir sugrįžta prie dokumento paieškos.
Šypteliu ir toliau kuopiu netvarką.
- Ką darot?- netrukus pasigirsta dar vienas balsas.
Pasukęs galvą į šoną išvystu garažo tarpduryje stovintį Sebastianą. Vaikinas kiek sutrikęs akimis varsto popierių kalnus.
- Kai ko ieškome, gal prisijungsi?- viltingai paklausia Tonis.
Sebastianas akimirksniu papurto galvą.
- Manau, kad atsisakysiu,- atsidūsta ir pamoja ranka,- Sėkmytės.
Mūsų žvilgsniams susitikus jis šypteli ir netrukus pradingsta namo viduje.
JE LEEST
Reflection
Romantiek❝Meilė kaip veidrodis. Kartą sudaužytą gali suklijuoti, tačiau įskilimai vis vien išliks.❞
