Reflection

42 skyrius

Pirmoji mokslo metų savaitė tikrai neišvargina. Ir vėl ateina penktadienis, tačiau šis kiek kitoks. Šiandien man sukanka septyniolika. Anksčiau mano gimtadienių niekas nešvęsdavo, tad sulaukti tiek sveikinimų tikrai nesitikėjau. O šie pasipylė jau nuo ankstaus ryto. Pirmieji mane pasveikino Loren ir Tonis, vėliau Niutas ir kiti draugai. Nieko nesulaukiau tik iš Sebastiano. Tiesą pasakius, jo nė nemačiau nuo vakar vakaro. Tai mane šiek tiek trikdo, tačiau stengiuosi koncentruoti dėmesį kitur. Po mokyklos veiklų kartu su Niutu traukiame namo. Nesiruošiu kaip nors švęsti, tad pasakęs, jog jau turiu planų, išsisuku nuo šventės organizavimo. Grįžęs namo nusiaunu batus ir nedelsdamas užkopiu į antrą aukštą. Kadangi vėl prasidėjo tinklinio treniruotės, jaučiuosi truputėlį pavargęs. Įslinkęs į kambarį sudrimbu ant lovos ir užsimerkiu, tačiau ramiai paguliu gal keletą minučių. Netrukus prasiveria durys.

- Pagaliau grįžai,- tarpduryje suskamba Sebastiano balsas. 

Vis dar gulėdamas trumpam kilsteliu galvą ir paguldau ją atgal ant pagalvės.

- Mhm,- numykiu.

- Puiku, lekiam.

Susiraukęs vėl pakeliu galvą. Jau žiojuosi klausti, ką jis planuoja, tačiau Sebastianas čiumpa mano ranką ir tvirtu truktelėjimu pastato ant kojų. Jis išsiveda mane iš kambario ir mudu nusileidžiame į apačią.

- Kur mes einame?- sutrikęs paklausiu.

- Pamatysi,- atsigręžęs Sebastianas paslaptingai šypteli. 

Visai netrukus jau sėdžiu ant jo motociklo. Vaikinas perduoda savo kuprinę ir užmauna šalmą man ant galvos. Suburzgia variklis ir po poros minučių jau lekiame judriomis Melburno gatvėmis. Neturiu nė žalio supratimo, kur važiuojame, mat Sebastianas tolsta nuo miesto centro, o kelionė kiek užsitęsia. Net nutirpsta visa dešinė koja. Vaikinas įsuka į neasfaltuotą žvyrkelį. Jis ganėtinai siauras ir be galo duobėtas, tad stipriau apglėbiu Sebastiano liemenį. Kurį laiką pasikratę, pagaliau sustojame.

- Kokio galo ir kur mane atsitempei?- vos nusiėmęs šalmą suburbu.

- Neklausinėk,- Sebastianas pasisuka į mane,- Tiesiog užsimerk.

Minutėlę įtariai stebiu vaikiną. Šis tik atsidūsta ir perverčia akis.

- Nagi, pasitikėk manimi. 

Dar sykį sudvejojęs, visai neužtikrintai užsimerkiu. Šaltas Sebastiano delnas suima manąjį ir netrukus vėl esu kažkur vedamas. Nuėjus dar šiokį tokį kelio gabalą, vaikinas stabteli ir paleidžia mano ranką.

- Dar neatsimerk,- taria.

Galiu prisiekti, kad jo žingsniai tolsta. Girdžiu neaiškų šniokštimą ir mano širdis neramiai tuksi. Tikiuosi, jis nesugalvojo manęs palikti kur nors vidury niekur. Užsimerkęs stoviu dar keletą minučių, o mano kantrybė beveik baigia išsekti. 

- Jau,- pagaliau suskamba Sebastiano balsas. 

Atsidusęs iš palengvėjimo, palengva pramerkiu akis. Išvystu visai ne tai, ko tikėjausi. Prieš mane, vos už poros žingsnių stovi tikrai nuoširdžiai besišypsantis Sebastianas. Rankose jis laiko dailų citrininį keksiuką su žvakute ir žvelgia tiesiai man į akis.

- Su septynioliktuoju gimtadieniu, Rysai.