Reflection

2 skyrius

Atsisėdęs patrinu užsimiegojusių akių kampučius. Pro apniukusį dangų saulės spinduliai vis vien pasiekia mano kambarį, tačiau slogumo viduje tai neišsklaido. Laikrodis rodo truputėlį po aštuonių. Miegojau neblogai, tačiau po naujų pokyčių ir vakarykščių pažinčių jaučiuosi kiek nesavas. Pernelyg nesiskubindamas išsiropščiu iš lovos ir persirengęs tyliai nulipu laiptais žemyn. Mano dėmesį patraukia triukšmas virtuvėje. Smalsumas nugali, tad įkišu galvą vidun. Sebastianas kažką įnirtingai maišo dideliame dubenyje, vis giliai dūsaudamas ir kartkartėmis susikeikdamas.

- Labas rytas,- giliai įkvėpęs priverčiu pasisveikinti. 

Siaubingas daužymosi garsas nutyla, o pilkų akių pora susiminga į mane. 

- Aha. Labas,- mesteli vaikinas ir toliau skriaudžia dubenį. 

Akies krašteliu nužvelgiu sujauktą virtuvę. Nešvarūs indai pūpso kone ant visų stalviršių, visur pribarstyta miltų ir kitų produktų likučių. Jau nekalbu apie keistą mišinį tame dubenyje.

- Ką čia darai?- paklausiu.

Sebastianas miltuota ranka persibraukia kaktą, ant jos palikdamas baltą ruožą.

- Gaminuosi pusryčius,- jis perverčia akis ir cakteli liežuviu.

Dar kartą nužvelgiu virtuvę ir mintyse konstatuoju faktą, kad jam sekasi žiauriai prastai. 

- Gal galėčiau pabandyti aš?- po minutėlės tylos pareiškiu.

Nusistebiu savo drąsa, tačiau nebeturiu, kur dingti. Sebastianas minutėlę patyli ir atsidūsta.

- Velniop, daryk ką nori,- jis pasitraukia nuo dubens ir klesteli į kėdę netoliese. 

Vos sulaikau kylantį juoką. Nenoriu pagalvoti, jog taip virtuvė atrodo kiekvieną sykį, kai jis gamina. Galbūt Sebastianas ir grėsmingas, tačiau tikrai ne visų galų meistras. Mano lūpas palieka prunkštelėjimas, bet sulaukęs pikto žvilgsnio iš vaikino nudelbiu akis ir tylėdamas imuosi darbo. Maisto gaminimas man nėra neįmanoma misija. Kartais tai net visai smagus užsiėmimas. Senuosiuose namuose tvarkiau kambarius ir dirbau visus namų ruošos darbus, kas kitiems bendraamžiams vaikinams visiškai neįprasta. Nuvijęs pašalines mintis, pilu užmaišytą tešlą į vaflinę. Akimirkai kilsteliu akis, netikėtai pagaudamas Sebastiano žvilgsnį. Jis pasirėmęs ranka stebi kiekvieną mano judesį. Neatrodo sužavėtas, veikiausiai tik labai alkanas ir irzlus. Nutraukiu nemalonų akių kontaktą ir nuslenku užkaisti virdulio. 

- Juodos arbatos,- prabyla Sebastianas.

Nežymiai linkteliu, tačiau nesu tikras, ar jis tai pastebėjo. Palaukęs dar porą minučių iškrapštau vaflius lauk ir sudėjęs juos į lėkštę ant viršaus užlieju šiek tiek klevų sirupo. Stumteliu karštą patiekalą Sebastianui. Šis išsitiesina, iš visų pusių apžiūri lėkštę ir neužtikrintai paragauja.

- Tu gal kulinarijos kursus lankei?- netrukus sulaukiu Sebastiano žodžių. 

Atsargiai pastatu arbatos puodelį ant stalo ir atsisėdu priešais jį.

- Juk čia tik vafliai,- trukteliu pečiais,- Nieko sudėtingo.

Sebastianas išriečia antakį, kurį laiką veria mane žvilgsniu ir ima valgyti toliau.

*

Pirmą kartą po ilgo laiko sėdžiu prie kompiuterio. Ir ne prie seno, nežmoniškai lėto bibliotekos, o nuosavo nešiojamo. Nors dažnai neseku socialinių tinklų, vis vien džiaugiuosi turėdamas galimybę laisvai naudotis tokiu įrenginiu kada tik užsigeidęs.

- Ką veiki?

Krūpteliu, tačiau supratęs, kad tai Sebastianas, nepastebimai atsidūstu. Jau esu apsipratęs su jo egzistencija, tad taip nebenusigąstu vos jį išvydęs.

- Nieko,- numykiu ir užlenkęs kompiuterį pastatau jį ant staliuko prie lovos.

- Aišku. Tai gal pagaliau papasakosi ką nors apie save?- visiškai nesitikiu tokio Sebastiano klausimo.

Jau spėjau suprasti, kad jis pasipūtęs egoistas, kuriam nelabai rūpi kažkas kito apart jo paties. Spoksau į vaikiną tarpduryje ir bandau suvokti, ką jis rezga. Galbūt tai koks suktas būdas manęs atsikratyti? Nesulaukęs atsako, šis perverčia akis ir prisiartinęs klesteli ant lovos krašto. Pasislenku arčiau sienos ir įdėmiai stebiu vaikiną.

- Gerai, kiek tau metų?- sunėręs rankas, tačiau vis dar nenuleisdamas akių paklausia.

- Šešiolika.

- Tau šešiolika?- prunkšteli,- Bet tu toks žemas ir liesas. Galvojau, kad tau daugiausiai keturiolika.

- Ką galiu dėl to padaryti,- burbteliu prisitraukdamas kelius arčiau prie veido ir stipriau juos apglėbiu rankomis.

- Mėgstama veikla?- nesureagavęs į mano pastabą toliau klausinėja.

- Neturiu.

- Aišku. Tuomet mėgstamas valgis?- atsidūsta.

- Neturiu,- vėl atsakau.

Nėra taip, kad nenoriu su juo dalintis šiais savo gyvenimo aspektais. Tačiau gyvendamas pas buvusius globėjus valgiau tik tai, ką rasdavau namie. Kitiems besimėgaujant skirtingų skonių virtuve, mano racioną neretai sudarė makaronai su vis kitokiu padažu. Gyvenau ne pačiomis geriausiomis sąlygomis, tad ir apie kitokią veiklą nei namų ruoša galvoti nebuvo kada. Neturėjau galimybės savęs pažinti ir nuspręsti, kas man patinka, o kas ne.

- Žinai, tu be galo nuobodus,- atsainiai mesteli Sebastianas.

- Todėl nesuprantu, kodėl nori ką nors apie mane žinoti,- burbteliu.

- Tu gyveni mano namuose, tad turiu teisę žinoti su kuo dalinsiuosi vienu stogu,- atšauna ir kreivai šyptelėjęs galiausiai palieka mano kambarį.