Reflection

38 skyrius

Į mane kreipiasi ne kas kitas, kaip šios klaikios būsenos kaltininkas.

- Ką čia veiki?- Sebastianas suraukia antakius,- Kodėl sėdi ant žemės?

- Pargriuvau,- numykiu.

Gerklėje stovi didžiulis gumulas, tad mano balsas keistai lūžta.

- Tau viskas gerai?- pritūpdamas šalia paklausia.

Nieko neatsakau. Nepajėgiu nei meluoti, nei sakyti tiesos. Sebastianas taip pat kurį laiką tyli.

- Tavo žaizda kraujuoja,- po minutėlės sunerimsta. 

Dirsteliu į sužalotą pėdą. Iš tiesų, per tvarstį sunkiasi sodriai raudonas kraujas.

- Juk sakiau, kad pargriuvau,- išspaudžiu kreivą šypsnį. 

Sebastianas įtariai į mane dėbteli, tačiau nieko daugiau neklausia. Sutikus jo žvilgsnį, mano širdis ir vėl skaudžiai suspurda.

- Nagi, stokis,- vaikinas pakyla ištiesia rankas. 

Sudvejoju, tačiau nedrąsiai suimu jo delnus ir atsistoju. Vis dar nepajėgiu žiūrėti jam į akis, tad įsispoksau į pilką grindinį. Netrukus pasigirsta kurtinantis griausmas. Krūpteliu, tačiau suvokiu, jog tai tik fejerverkai. Pakeliu akis. Vienas po kito seka garsūs sprogimai, o tamsa prisipildo spalvų. Danguje mainosi smaragdinių, mėlynų ir rausvų kibirkštėlių raštai. Orą persmelkia parako kvapas, besimaišantis su cukraus vatos ir spragėsių aromatu iš netoliese esančių prekystalių. Seniai mačiau tokį gražų reginį, tad porą minučių stoviu užvertęs galvą į viršų. Staiga prisimenu, jog mano rankos vis dar Sebastiano delnuose. Vos atsisukęs sutinku jo žvilgsnį. Vaikinas kiek šypsosi, tačiau nepajėgiu perskaityti emocijos jo veide. Švelniai išskiriu mudviejų rankas. Vaikinas pritūpia ir nuo šaligatvio pakelia ramentus.

- Eime atsisėsti?- paklausia. 

Nežymiai linkteliu. Sebastianas šypteli ir paduoda man ramentus. Atsargiai nužingsniuoju prie artimiausio suoliuko ir nedelsdamas prisėdu. Fejerverkų šou jau baigėsi, tad šviesą ir vėl palaiko tik gatvės žibintai. Pūstelėjus švelniam naktiniam vėjui, mano plaukai subanguoja. Bijodamas sutikti Sebastiano žvilgsnį užsimerkiu. Vėjelis tebeglosto veidą ir siaubingai norėčiau, kad jis su savimi nusineštų bent dalelę jaučiamo sumišimo.

*

Vos įžengęs į namelį atsisveikinu su kitais ir pasiramsčiuodamas mikliai užkopiu į antrą aukštą. Tikrai nepajėgsiu užmigti, tačiau dar mažiau noriu ką nors matyti ir bendrauti. Atsigulęs panardinu galvą į minkštą pūkinę pagalvę ir pabandau nuraminti įsišėlusias mintis. Vis muistausi ir vartausi iki tol, kol koridoriuje pasigirsta žingsniai. Nusisuku prieš pat Sebastianui įžengiant į kambarį. Vaikinas tyliai užveria duris ir stabteli.

- Miegi?- sušnabžda.

Nieko neatsakau. Man šimtą kartų lengviau apsimesti, kad miegu, nei kalbėtis su žmogumi, kuris prieš porą valandų visiškai sujaukė mano mažą pasaulėlį. Vaikinas tyliai atsidūsta. Netrukus lova šalimais įdumba. Nors esu nusisukęs, galiu prisiekti, kad jis akimis degina skyles mano nugaroje. Stengiuosi likti ramus. Nenoriu, kad šis suprastų, jog dar nemiegu.

- Žinai, šiandien buvo tragiška diena,- tyliai prakalbsta Sebastianas,- Jau nuo pat ryto mane persekiojo nesusipratimai, tačiau vakare viskas tiesiog sprogo. Kamila pareiškė, jog jai patinku ir mane pabučiavo. Juokingiausia tai, kad po to ją atstūmiau. Pasielgiau teisingai, kadangi nieko jai nejaučiu, tačiau kažkodėl galvoju, kad suknisau visą kelionę ir mane tai siaubingai erzina.

Sebastianas kiek pasimuisto ir atsidūsta. Galvoje bent kelissyk pakartoju jo žodžius. Taigi, jis ir Kamila ne pora. Mano krūtinę kaustęs dusulys kiek atslūgsta, o širdis laimingai virpteli.

- Mąstydamas apie šį mėšlą suvokiau ir dar vieną dalyką. Kai tėvai pasakė, kad planuoja įsivaikinti, buvau įsitikinęs, jog tas vaikis neturės ramybės kol gyvensime po vienu stogu. Tačiau atrodo, kad vienintelis, kuris iš tiesų neturi ramybės, esu aš. Mano problemų kalnas vis didėja, tačiau užuot bandęs nuo jo nulipti, tik kopiu aukštyn. Ir neretai dėl tavęs. O beprotiškiausia tai, kad dėl to nė nesigailiu. Rysai, ar pats supranti, ką su manim darai?