Reflection

20 skyrius

Praveriu verandos duris ir įžengiu į vidų. Čia kaip visuomet netvarka ir stipriai trenkia cigaretėmis. Ant grindų guli bent pora tuščių alkoholio butelių ir sulamdytos alaus skardinės, tad žinau, jog gero galima nesitikėti. Patyliukais stengiuosi pasiekti savo kambarį.

- Pagaliau parsibeldei,- kažkur šone nuaidi rūstus balsas. 

Mano širdis praleidžia dūžį. Pasukęs galvą ant sofos pastebiu nusitašiusį patėvį. Velnias. Tokiam jam mažiausiai norėjau pasimaišyti kelyje.

- Buvau treniruotėje,- žodžiai stringa gerklėje, tad atsakau visai tyliai.

- Kiek kartų tau reikės kalti į galvą, kad negali lankyti to prakeikto tinklinio?!- surinka įniršęs ir sviedžia tuščią butelį į sieną.

Šis praskrieja beveik pro mano ausį. Pasigirsta skardus dūžis ir šukės pabyra ant žemės. Jis atsistoja ir svyruodamas ima grėsmingai artintis. Mažais žingsneliais traukiuosi atgal, bet laiku nesuspėju. Skruostą nutvilkia aštrus skausmas. Smūgis stiprus, tad pargriūnu. Pabandau atsistoti, tačiau gaunu spyrį į pilvą. Pritrūkstu kvapo ir lieku tįsoti ant grindų. Po to seka dar keli spyriai.

- Gal kai susilaužysi koją ar ranką, pagaliau imsi klausyti ir nustosi išsidirbinėti,- jis šaltai išspjauna žodžius ir paspiria mane dar sykį.

Nusibraukiu kraują nuo prakirstos lūpos. Nekenčiu jo visa siela ir mano veidas tai parodo. Jo rankos tvirtai sugriebia mano kaklą. Bandau išsilaisvinti ir įkvėpti, tačiau sulaukiu tik dar stipresnio spustelėjimo. Jo lūpose įsitaiso groteskiškas šypsnis.

- Dvėsk.

- Rysai, pabusk.

Kažkas mane švelniai purto. Staigiai pramerkiu akis ir pašoku. Akimirką jaučiuosi sutrikęs ir velniškai persigandęs, tačiau susivokiu, jog esu savo kambaryje. Šalia sėdi Sebastianas. Net prieblandoje pastebiu jo surauktus antakius ir nerimą akyse. Vis dar tebeglausdamas ranką prie kaklo giliai alsuoju, o galva tiesiog plyšta. Netikėtai šaltas vaikino delnas priliečia mano kaktą, taip priversdamas krūptelėti.

- Tu karščiuoji,- tarsteli Sebastianas ir atitraukia savo ranką,- Sapnavai košmarą?

Patvirtindamas linkteliu.

- Atleisk, jei išgąsdinau,- jis atsidūsta,- Išgirdau, kaip šaukei.

- Ačiū, kad pažadinai,- išspaudžiu kreivą šypsnį.

- Tau ką nors skauda?- tepaklausia.

Papurtau galvą, tačiau žinau, kad Sebastiano neįtikinau. Kambarys minutėlei paskęsta tyloje. Vaikinas pakyla nuo lovos krašto, bet jaučiuosi pavargęs ir nesumoju jam nieko pasakyti. Tačiau Sebastianas neišeina, o mano kūnas netikėtai atsiplėšia nuo šiltų patalų. Susiprantu, jog esu jo glėbyje ir jis mane kažkur neša. Instinktyviai rankomis apsiveju jo kaklą.

- Ką darai?- kiek supanikuoju.

- Šiąnakt liksi pas mane. Turiu darbų, tad negaliu tavęs čia slaugyti, o atrodai kaip mėšlo krūva,- vaikinas perverčia akis,- Per mano pamainą nemirsi.

- Galėjau nueiti ir pats,- sumurmu.

- Galbūt,- Sebastianas tik prunkšteli,- Galbūt.

Netrukus jis saugiai pasodina mane ant savo lovos, o pats išeina. Šviesą kambaryje palaiko tik virš milžiniško San Fransisko fototapeto pakabintos lemputės. Pripažinsiu, čia pakankamai jauku. Smalsų pažintinį turą pertraukia vandens stikline ir vaistais nešinas Sebastianas. Padėjęs krovinį ant naktinio stalelio jis klesteli į kėdę. Mano akys vėl skenuoja kambarį ir stabteli ties gitara šalia durų.

- Dažnai groji?- paklausiu atremdamas sopančią galvą į sieną.

- Kai ateina įkvėpimas,- vaikinas šypteli ir žvilgteli į instrumentą.

- Gal galėtum?- paklausiu kiek pasisukdamas į jo pusę. 

- Dabar?- šis klausiamai išriečia antakį.

Silpnai linkteliu.

- Žinai, niekada negroju, kai mane kažkas girdi,- Sebastianas atsidūsta, tačiau vis vien paima gitarą ant kelių. 

Vaikinas nuleidžia galvą ir lyžtelėjęs rausvą apatinę lūpą atsargiai perbraukia stygas. Suskambus pirmiesiems akordams atpažįstu lėtą baladę, tačiau nesitikiu, jog jis pradės dainuoti. Švelnus, bet tvirtas Sebastiano balsas pamažu užtvindo kambarį ir mano ausis. Štai toks jis galėtų pavergti ne vieną širdį. Paskutinį kartą perbraukęs stygas vaikinas šypteli sau po nosimi ir pakelia akis.

- Nemaniau, kad toks kaip tu galėtų groti gitara. Juk tai taip banalu,- skaudžiai sutvinksėjus galvai vypteliu.

- Toks kaip aš?- Sebastianas prunkšteli.

- Žinai, kietas gangsteris, žiūrintis į kitus iš viršaus,- susigūžiu.

- Išties atrodau taip kraupiai?- savo pilkomis akimis verdamas mane kiaurai paklausia.

- Daugumai taip,- patvirtinu.

- O tau?

- Negaliu apsispręsti. Kartais užknisi, tačiau atrodo, kad vis dėlto turi nors trupinėlį empatijos,- atsidūstu.

- Aišku,- Sebastianas švelniai prunkšteli,- Dabar pailsėk. Jei ko nors reikės, sakyk.

Linkteliu ir nuoširdžiai nusišypsau.

- Ačiū,- prieš užmigdamas dar tarsteliu.

Atsako nesulaukiu, tačiau akies krašteliu užmatau mažą dailią šypsenėlę Sebastiano lūpose.