Reflection

27 skyrius

Bėgu taip lyg nuo to priklausytų gyvybė. Šiandien mano pirmosios tinklinio varžybos ir jau sugebėjau susimauti. Pramigau generalinę treniruotę. Iki rungtynių liko dar pusvalandis ir esu įsitikinęs, jog suspėsiu, tačiau numanau, kad komandos nariai nesužavėti tokio mano akibrokšto. Kai pagaliau pasiekiu mokyklos kiemą, esu beprotiškai uždusęs. Šis pasibėgiojimas tikrai atstos apšilimą. Įpuolu į sausakimšą koridorių. Nors varžybų stebėti buvo pakviesti visi mokiniai ir jų artimieji, nemaniau, kad jų susirinks tiek daug. Braudamasis pro abiejų komandų atributika pasipuošusius žiūrovus nuskuodžiu link persirengimo kambario. Numetęs daiktus ant suoliuko išsitraukiu aprangą ir greitai persirengiu. 

Dirsteliu į veidrodį. Galbūt akį rėžia kiek patinęs veidas ir vėjo sutaršyti plaukai, tačiau bent jau šviesiai žalia apranga atrodo padoriai. Tvirtai užsirišu sportbačių raištelius ir ilgiau nedelsdamas neriu į salę. Visa patalpa skendi šurmulyje. Dažniausiai vaiduokliškai tuščios tribūnos dabar kone lūžta nuo linksmai besišnekučiuojančių mokinių iš mūsų ir priešininkų mokyklos. Nesmarkiai pliaukštelėju savo skruostus ir nubėgu prie komandos draugų dešinėje tinklo pusėje.

- Rysai! Kur, po velniais, buvai?! Jau pusė penkių!- vos prisiartinęs išgirstu panikos perpildytą Niuto balsą.

Vaikinas prilekia arčiau ir čiupęs mane už pečių laukia svaraus pasiaiškinimo. Žinau, kad Niutui šios varžybos be galo svarbios, tad susikremtu, jog priverčiau jį nerimauti.

- Atleisk,- kaltai vypteliu,- Mano telefonas išsikrovė, o vos grįžęs namo užmigau. Pats nesuprantu, kaip taip išėjo.

- Tiek to. Ruoškis, netrukus žaisim,- taria ir paplekšnojęs mano nugarą nušuoliuoja atgal prie tinklo.

Nuseku paskui jį. Nuoširdžiai atsiprašau Luiso dėl savo neapdairumo ir pagaliau atsiduriu prie tinklo. Gavęs kamuolį jį kiek pamušinėju, kad apšiltų rankų raumenys. Salėje renkasi vis daugiau ir daugiau žiūrovų. Žinau, kad kažkur turėtų būti ir Sebastianas, tačiau stengiuosi apie tai negalvoti. Vos spėjęs apsiprasti su kamuoliu išgirstu, kad rungtynės prasidės po poros minučių ir komandos turi išsirikiuoti. Išklausę įžanginės dalies pradedame žaidimą. Komandos sudėtyje - septyni žaidėjai. Pirmąjį setą sėdžiu ant suoliuko kaip atsarginis žaidėjas. Netrukus surinkusi taškų maksimumą, laimi priešininkų komanda. Ją palaikantys sirgaliai tiesiog plyšta iš džiaugsmo. Luisas neatrodo patenkintas rezultatu, tačiau vis vien entuziastingai išaiškina kito seto planą. 

Antro kėlinio pradžioje jau esu siunčiamas į aikštelę. Sukaupęs visas jėgas prisijungiu prie savo komandos. Nors priešininkai stiprūs ir tikrai nenusiteikę pralaimėti, randame silpnų vietų. Išmokę jomis pasinaudoti išlyginame rezultatą. Visai neblogai žaidžiu iki ketvirto seto vidurio, tačiau gelbėdamas kamuolį smarkiai drebiuosi ant parketo. Skaudžiai niksteliu kulkšnį ir vėl grįžtu ant suolo. Žaidimas tęsiasi ir su nerimu griaužiuosi nagus. Po ketvirto seto rezultatas vėl lygus, tad įtampa tik didėja. Visgi, mūsų komanda pajėgia išplėšti pergalę, o sporto salė tiesiog dreba nuo pergalės skanduočių. Laimėję šias varžybas iškovojome galimybę dalyvauti tinklinio turnyre.

- Puikiai sužaista,- pajaučiu stiproką pliaukštelėjimą per nugarą,- Kaip tavo koja?

Niuto veide puikuojasi tokia plati šypsena, kad stebiuosi, kaip jam dar neplyšo skruostai.

- Tikrai taip,- šypteliu,- Nieko rimto.

- Puikiai su viskuo susitvarkei,- į pokalbį įsiterpia ir Luisas,- Tikiuosi, kad taip žaisi ir toliau.

- Pasistengsiu,- nesusilaikęs nusišypsau,- Ačiū.

- Bėkit persirengti ir drožkit namo ilsėtis,- Luisas sukikena ir stumteli mane bei Niutą,- Pasimatysim treniruotėje.

Jis nusišypso ir dingsta besiskirstančių žiūrovų minioje. Dalindamiesi įspūdžiais patraukiame į persirengimo kambarį. Susitvarkęs išslenku lauk, tačiau stabteliu prie durų išvydęs Sebastianą. Vaikinas stovi pasirėmęs į sieną ir sukryžiavęs rankas spokso į savo batus. Vos man prisiartinus jis pakelia galvą.

- Sveikinu su pergale. Neblogai žaidei,- šypteli.

- Ačiū,- padėkoju,- Beje, kodėl čia stovi?

- Laukiu tavęs,- prunkšteli ir išsitiesina,- O kieme mūsų laukia tėvai.

- Jie irgi čia?- kiek sutrikęs paklausiu.

- Argi jie galėtų praleisti tokias svarbias rungtynes?- Sebastianas atsidūsta.

- Jei gerai pamenu, nieko jiems apie varžybas nepasakojau. Kaip jie sužinojo kur ir kada jos vyks?- įtariai paklausiu.

- Nes aš pasakiau,- jis visiškai ramiai patvirtina.

Klausiamai išriečiu antakį.

- Kas? Nenorėjau šūkaudamas tavo vardą pasirodyti it paskutinis idiotas, tad pasikviečiau pamainą,- Sebastianas pamėgdžioja Loren balsą ir tyliai sukikenęs nužingsniuoja tolyn.

Lieku stypsoti su raudonesniais už priešininkų komandos marškinėlius skruostais.