Reflection

23 skyrius

Šiaip ne taip ištveriu beveik visą savaitę. Porą kartų mane aplankė Niutas ir Kamila, tačiau didžiąją dalį laiko merdėjau apimtas nuobodulio ir netikėtai užklupusių egzistencinių krizių. Šeštadienio popietė pasitaiko be galo graži ir Loren pagaliau nutraukia mano kančias. Ji nusprendžia, jog būtų smagu visiems pavakarieniauti mieste. Prisėdame jaukioje kinų restorano terasoje. Pavarčius meniu, Loren ir Tonis nuskuba užsakyti maisto. Liekame tik mudu su Sebastianu. Vaikinas vėl maigo savo telefoną, tad kurį laiką tyliai jį stebiu.

- Taigi, vakar buvai su Kamila,- nejučia mintis išpyškinu garsiai. 

Nebyliai susikeikiu. Nors džiugios draugės žinutės apie kartu su Sebastianu leistą laiką jau nuo vakar neduoda ramybės, tikrai nesiruošiau apie tai kalbėtis su juo. Deja, smegenų perkrova padaro savo ir dabar teks atlaikyti šį pokalbį.

- Kaip ir norėjai, pakviečiau ją susitikti mieste. Ta tavo draugė išties keista mergina,- Sebastianas švelniai prunkšteli. 

Jo lūpose sužaidžia šiltas šypsnis. Atrodo, kad Kamila jį visai nuoširdžiai sudomino ir jis nevengia to demonstruoti. Kiek suspaudžia krūtinę, tad nudelbiu akis į bambukinį padėkliuką.

- Aišku.

Netrukus sugrįžta Loren ir Tonis. Kol šnekučiuojamės, padavėja atneša ilgai lauktą užsakymą. Ant stalo nugulus įvairiems patiekalams, visi skubinasi valgyti, tačiau net ir tuomet nesėdime visiškoje tyloje. Pavalgęs dar kurį laiką knebinėju desertą, tačiau niekaip nepajėgiu jo pabaigti. Toniui atsiprašius ir išėjus į tualetą, Loren šypsodamasi palinguoja galva ir toliau ramiai gurkšnoja savo gėrimą. Pokalbiai minutėlei nutyla.

- Rysai, duok paragauti to deserto,- nuskamba netikėtas prašymas. 

Kiek nustembu supratęs, kad jį siunčia Sebastianas. Akies krašteliu dirsteliu į Loren, kuriai, rodos, absoliučiai nerūpi mūsų reikalai. Atsidūstu ir lazdelėmis pačiupęs gabalėlį karamelizuoto persiko atkišu jį vaikinui. Sebastianas šypteli ir palinkęs arčiau dantimis sukanda skiltelę. Kažkodėl tikėjausi, jog jis gabalėlį perims savo lazdelėmis, tad lieku lengvai šokiruotas. Vaikinas darsyk nusišypso ir atsilošdamas nykščiu perbraukia apatinę lūpą. Jo neperskaitomas žvilgsnis vis dar nukreiptas į mane.

- Visai nieko.

*

Nekantriai trypčioju šalia lauko durų ir laukiu Sebastiano. Jis prašė jo luktelėti, tačiau man nė nespėjus paklausti kodėl, vėl nudrožė atgal į vidų. Išgirdęs bildesį kilsteliu akis į laiptus. Ant peties užsimetęs kuprinę žemyn parskuba Sebastianas.

- Ko stovi, einam,- spragteli pirštais man prieš veidą ir išdumia pro duris.

Pervertęs akis išseku paskui.

- Palauk čia,- tarsteli ir vėl dingsta namo viduje. 

Atsidūstu ir stabteliu vidury takelio. Nesuprantu, kokio velnio jis nori, kad jo laukčiau. Į mokyklą kartu tikriausiai vis vien neisime, mat tai tarsi nerašyta šių namų taisyklė. Netrukus kažkas skardžiai girgžteli. Pastebiu lėtai veriantis garažo duris. Iš vidaus ima sklisti įvairūs garsai, tačiau šįsyk jie primena bandymą užvesti variklį. Netrukus iš garažo ant juodo motociklo išrieda Sebastianas.

- Taip ten ir stovėsi?- prunkšteli koja atsiremdamas į žemę,- Lipk.

Kilsteliu antakius ir įsispoksau į dar nematytą burzgiantį žvėrį.

- Tu galvoji, kad sėsiu ant šio daikto?- paklausiu lengvai sutrikęs.

- Būtent taip ir galvoju,- Sebastianas atsidūsta. 

Įtariai dėbteliu į vaikiną, tačiau nieko nesakau. Nežinau, ar mane labiau gąsdina tai, kad vaikinas taip visiškai paprastai pasiūlė važiuoti kartu, ar pats motociklas. Giliai įkvėpiu ir iškvėpiu. Bandydamas neparodyti, jog šiek tiek prisibijau, lėtai prisiartinu prie motociklo. Sebastianas užmauna šalmą man ant galvos ir jį užsegęs perduoda savo kuprinę. Dar kiek padvejojęs perkeliu koją per sėdynę ir įsitaisau už vaikino.

- Jei nenori rytinio pasiskraidymo, tvirtai įsikibk,- tarsteli.

Nors nematau jo veido, galiu prisiekti, kad jis tikrai šypsosi. Nedrąsiai sugniaužiu vaikino marškinėlių kraštus delnuose. Sebastianas stabteli, kiek pasimuisto ir trukteli mano rankas taip, kad apglėbčiau jo liemenį.

- Juk sakiau tvirtai,- žaismingai taria ir pasitaiso akinius nuo saulės,- Lekiam.

Nejaugi jis važiuos be šalmo? Noriu savo susirūpinimą išreikšti žodžiais, tačiau vos motociklui pajudėjus galvoje lieka tik išgąstis. Tarsi paskutinį kartą godžiai įtraukiu oro ir kiek prisimerkiu. Visgi, netrukus pajuntu ritmą, o gaivus lengvą rūbą kedenantis vėjelis su savimi nusineša visus būgštavimus. Palengva atsipalaiduoju ir net pagalvoju, jog tai visai smagu. Sebastiano dėka, mano širdis patiria atradimo džiaugsmą bei malonaus jaudulio kupinus dūžius.