Reflection

3 skyrius

- Rysai, pusryčiai jau beveik paruošti!- už durų suskamba Loren balsas. 

Atsisėdęs pasitrinu akis ir žvilgteliu į laikrodį. Šis rodo beveik pusę vienuolikos. Nusistebėjęs neįprastai geru miegu pakylu iš lovos ir nupėdinu vonios link. Šiame name jos dvi. Viena apačioje, kita viršuje, greta mano kambario. Nusižiovavęs praveriu duris ir jau ruošiuosi pulti vidun, kai susiprantu, jog patalpa užimta. Pasilenkęs prie kriauklės dantis valosi namų valdovas Sebastianas. Žagtelėju. To puikiai pakanka, kad Sebastianas atkreiptų dėmesį į mano egzistenciją. Juodi susivėlę plaukai ir užsimiegojusios akys išduoda, kad vaikinas taip pat neseniai prabudo.

- Tai eini į vidų ar ne? Juk šalta,- su dantų šepetėliu burnoje suveblena Sebastianas. 

Linkteliu ir uždaręs duris atsisėdu ant tualeto dangčio. Vaikinas dar porą minučių prausiasi, tačiau netrukus baigia ir užleidžia vietą man. Vėsiu vandeniu keletą kartų perlieju veidą. Kai kilsteliu galvą ir pažvelgiu į veidrodį, kone užspringstu. Jame atsispindi ne tik mano kiek išpurtęs rytinis veidas, bet ir persirenginėjantis Sebastianas. Jis netikėtai nusitraukia juodus marškinėlius, apnuogindamas puikiai treniruotą kūną. Palyginus su juo, atrodau it nususęs vaikigalis, tad puikiai suprantu, kodėl jis pagalvojo, jog man keturiolika. Pajutęs, kaip kaista mano skruostai, greit nuleidžiu galvą ir paslepiu veidą rankšluostyje. Jei jis tai pamatytų, pasijusčiau be proto nejaukiai.

- Ilgai nesigražink, pusryčiai atvės,- prieš palikdamas vonią pašaipiai ištaria Sebastianas.

Susiraukiu ir pakėlęs galvą dar suspėju dėbtelėti į išeinantį vaikiną. Jis tikrai užknisa. Susitvarkęs ramiai nulipu į apačią. Sebastianas jau sėdi virtuvėje, o Loren vis dar kažką gamina. Pasisveikinu ir klestelėju į vieną iš laisvų vietų šalia vaikino, mat tolimiausia, sprendžiant iš kavos puodelio ir žurnalo, jau užimta. Akies krašteliu žvilgteliu į Sebastianą. Jis labai greitai kažką rašo telefone, nekreipdamas dėmesio į nieką aplinkui. Mano šnairavimą sutrukdo Loren. Ji paguldo lėkštę su omletu ant stalo ir šiltai šypteli. Padėkojęs už maistą, nedelsdamas imuosi valgyti.

- Berniukai, spėkit kas šiandien gavo laisvadienį,- gurkšnodama kavą linksmai pasikraipo Loren.

- Ne pirmas kartas,- vis dar neatitraukdamas akių nuo telefono burbteli Sebastianas. 

Kadangi Loren dirba slauge ligoninėje, laisvadieniai jai iš tiesų prabanga. Namie ją matau kur kas rečiau nei Tonį ar Sebastianą.

- Šiandien visai graži diena, tad pagalvojau, kodėl mums neapsipirkus? Aprodysime Rysui miestą. Jis čia jau beveik savaitę, o dar nebuvo niekur išėjęs,- tarsteli Loren. 

Sebastianas pakelia akis nuo telefono ir perlieja ją šaltu žvilgsniu, tačiau moteriai tai visai nerūpi. Spėju, ji jau pripratusi prie tokio jo elgesio.

- Kokia proga?- tepaklausia.

- Neapsimesk, kad nežinai. Rysui reikia apsipirkti mokyklai,- Loren atsidūsta,- Beje, tau irgi. Negaliu nė pažiūrėti į šituos džinsus.

Sebastianas tik perverčia akis.

- Gali rengti Rysą, bet mane palik ramybėje,- padeda telefoną ant stalo ir nuneša lėkštę į kriauklę,- Ačiū už pusryčius.

*

- Žinai, tikrai pradedu manyti, kad esi boba!- iš apačios nuaidi Sebastiano balsas.

Kaip įmanoma greičiau nudrožiu laiptais žemyn ir apsiaunu sportbačius. Vaikinas stovi pasirėmęs į lauko duris ir laukia, kol baigsiu ruoštis. Man atsistojus, jis kažką tyliai burbteli ir nekantriai išleidžia mane lauk. Oras išties nebe toks žvarbus, kaip tada, kai atvykau. Šaltasis laikotarpis pamažu užleidžia vietą naujai šilumai. Lėtai nulipu laipteliais ir stabteliu luktelėti, kol Sebastianas užrakins duris. Netrukus kartu patraukiame link labai mėlyno Loren automobiliuko. Vaikinas įsitaiso priekyje, tad man atitenka galas. Vos užsisegus saugos diržą, automobilis neskubėdamas pajuda miesto centro link.