Reflection

46 skyrius

Loren ir Tonio namie nėra, tad sugrįžus nereikia baimintis, jog būsime pastebėti tokiame stovyje. Vos įžengęs vidun Sebastianas nedelsdamas užkopia į viršų. Tylėdamas nuseku jam iš paskos. Jaučiuosi tiesiog apgailėtinai. Kad ir kaip bandau save teisinti, žinau, jog esu kaltas dėl visko. O blogiausia tai, kad nuo tada, kai apleidome Zako namus, taip ir nesugebėjau išspausti nė menkiausio atsiprašymo. Sebastianui įėjus į savo kambarį, minutėlę padvejoju, tačiau lėtai įslenku vidun. Vaikinas prisėda ant lovos ir atrėmęs galvą į sieną užsimerkia. Nedrąsiai prisiartinu.

- Turėjau tavęs paklausyti. Turėjau... bet..,- pats nustembu pajutęs skruostais riedančias šiltas ašaras. 

Nudelbiu galvą ir prikandu apatinę lūpą, kad sulaikyčiau kūkčiojimą. Bijau net pažvelgti į Sebastianą. Krūtinėje nerimastingai dunksinti širdis leidžia suprasti, jog nenoriu matyti jo pykčio. Ir be jo jaučiuosi pakankamai prisidirbęs. Kurį laiką taip ir stypsau, o vaikinas nieko nesako. Staiga lova sugirgžda ir netrukus pajaučiu Sebastiano kvapą. Pora tvirtų rankų apjuosia mano pečius.

- Visi kartais priimame suknistų sprendimų,- vaikinas sušnibžda į mano plaukus,- Jei būčiau išvengęs savųjų, to nė nebūtų nutikę.

Paguldau galvą Sebastianui ant krūtinės ir užsimerkiu. Paslapčia klausausi švelnaus jo širdies dūžių ritmo. Jame surandu paguodą ir kiek aprimstu. Atsitraukęs jau pajėgiu nors trumpam pažvelgti vaikinui į akis.

- Atnešiu vaistinėlę,- numykiu ir nelaukęs atsako nupėdinu į vonią.

Prieš atverdamas spintelės dureles dirsteliu į veidrodį. Man visai pasisekė. Veidą dailina tik truputėlį patinęs skruostas ir prakirsta lūpa. Atsidusęs surandu baltą dėžutę ir grįžtu atgal į Sebastiano kambarį. Vaikinas sėdi ant lovos krašto. Pritūpiu šalia ir kiek įmanoma atsargiau dezinfekuoju jo prakirstą lūpą bei žaizdą virš antakio. Ši ganėtinai gili, tačiau, regis, siūti neteks. Kol rūpinuosi sužeidimais, Sebastianas nemaloniai raukosi, bet garsiai nesiskundžia. Sekundėlei stabteliu ir paanalizuoju žalą. 

Pastebiu, jog šiek tiek raustelėjęs jo kairysis skruostikaulis ir nejučia viliuosi, kad ryte po akimi neatsirastų mėlynė. Vaikino krumpliai kiek nubrozdinti, o marškinėliai vietomis sukruvinti. Sutikęs Sebastiano žvilgsnį nedelsdamas nusisuku. Nenumanau, ką sakyti ar daryti toliau, tad tiesiog tupiu ant grindų ir panarinęs galvą tyliu. Staiga priešais šmėsteli delnas. Kilstelėjęs akis sutinku besišypsantį Sebastianą. Jis tiesia savo ranką. Nedrąsiai ją suimu ir pakilęs prisėdu šalia jo.

- Nori pažiūrėti kokį nors filmą?- išgirstu netikėtą Sebastiano klausimą. 

Atrodo, kad jis iš visų jėgų stengiasi užpildyti nejaukią tylą ir numalšinti įtampą. Vertinu jo pastangas, tačiau nesu nusiteikęs pramogauti, tad neigdamas papurtau galvą.

- Tikriausiai esi pavargęs,- vaikinas tik atsidūsta. 

Sekundėlę padvejojęs linkteliu.

- Manau, jau eisiu. Labanakt,- numykiu. 

Lėtai pakylu nuo lovos krašto ir nė nedirstelėjęs į Sebastianą patraukiu prie durų.

- Palauk,- vos palietęs rankeną vėl išgirstu vaikino balsą,- Jei nori, šiąnakt gali miegoti čia.

Nenoriu likti vienas, tačiau nežinau, ar galiu priimti tokį kvietimą. Lėtai atsisuku į Sebastianą. Iš drąsaus žvilgsnio suprantu, kad jis nė kiek nedvejoja dėl savo pasiūlymo. Jaučiu, jog dabar jau nepajėgsiu išeiti, tad patvirtindamas linkteliu. Sebastianas nusišypso ir atsigulęs pasikiša rankas po galva. Man prisėdus ant lovos, akimirką pabūname visiškoje tyloje.

- Kodėl sakei, jog tai tavo kaltė?- galiausiai prabylu.

Mintyse nubaudžiu save tokį netaktišką klausimą. Sebastianas tyliai prunkšteli, tačiau atsakyti nesiskubina. Nežinau ar jis mąsto, ar tiesiog nesiruošia apie tai kalbėti.

- Kadaise susidėjau su netinkamais žmonėmis ir tos draugystės neatnešė nieko gero,- vaikinas giliai atsidūsta,- Kai nusprendžiau pasitraukti iš to rato, jie nebuvo patenkinti. Kaip jau matei, tie suskiai nepriima atsiprašymų.

Supratingai linkteliu. Norėčiau išgirsti daugiau, artimiau pažinti jo pasaulį, tačiau priviręs tiek košės nesiruošiu dar ir įkyrėti, tad nuryju smalsumą.

- Atleisk,- tyliai tarsteliu,- Tikrai nesitikėjau, kad nutiks kas nors panašaus.

- Aš irgi susimoviau. Juk galėjau tiesiai šviesiai pasakyti, kad Zakas su tuo susijęs ir gali turėti panašių ketinimų,- Sebastianas akimirkai nutyla,- Tačiau kartais ir pats elgiuosi neapgalvotai, tad nesiruošiu tavęs nei kaltinti, nei palikti bėdoje.

Mudviejų žvilgsniai susitinka, tačiau nei vienas akių kontakto nenutraukiame. Nejučia nusišypsau ir vaikinas atsako tuo pačiu. Nuoširdus šypsnis išryškina mielas duobutes Sebastiano skruostuose. Šiluma apgaubia ne tik jo veidą, bet ir mano širdį. Nors trumpą akimirką pasijuntu taip lyg šiame pasaulyje neturėčiau jokių vargų.

- Ar galiu kai ko paprašyti?- pusiau sąmoningai paklausiu.

- Jei tai įgyvendinama,- vaikinas žaismingai prunkšteli. 

- Ar galiu tave apkabinti?

Esu įsitikinęs, jog Sebastianas nieku gyvu nesutiks, tad susigėstu ir nudelbiu akis. Po mano žodžių seka sekundėlė tylos. Neapsikentęs kilsteliu akis.

- Nagi, ko lauki?- jis sukikena ir išplečia rankas.  

Įsiropščiu į lovą ir nugrūdęs įkyrias mintis šalin susirangau ant vaikino krūtinės. Jis švelniai glaudo mano nugarą ir nė nepajuntu, kaip užsnūstu. Visgi, prieš užmigdamas apturiu dar vieną naują suvokimą. Esu beprotiškai, visiškai ir neabejotinai pametęs galvą dėl Sebastiano.