Reflection

28 skyrius

Visiškai atsitiktinai nugirdau, kad artėja Sebastiano gimtadienis. Nors mudviejų santykiai ganėtinai komplikuoti, jis vis tiek mano įbrolis. Nenoriu pasirodyti visiškas mulkis ir prieš Loren bei Tonį, tad imuosi laužyti galvą, ką galėčiau jam padovanoti. Galvoti apie dovaną likus dienai iki progos tikrai ne pats protingiausias pasirinkimas. Skersai ir išilgai išvaikštau visas parduotuves, tačiau nešauna nė viena protinga idėja. Galų gale ši intensyvi paieška baigiasi tuo, kad įrėminu turimą vienintelę mudviejų nuotrauką. Nežinau, ar ši sentimentali absoliučiai paprastutė dovana nors šiek tiek palies Sebastiano širdį, tačiau neturiu ir ko prarasti. Grįžęs namo užrišu gelsvą kaspiną ant rėmelio ir atsargiai padedu dovaną į stalčių, o pats prigulu į lovą. Dar ilgokai deginu skyles lubose ir generuoju galimus scenarijus dovanojimo ceremonijai. Net pats nusistebiu, kad apie tai tiek daug mąstau. Užmingu minčių perpildyta galva.

Pakylu ganėtinai anksti, tad dar minutėlę pasivartau lovoje. Prasibudinęs ir nusiteikęs naujai dienai nupėdinu į vonią susitvarkyti. Nors visi dar turėtų būti namie aplink įtartinai tylu. Vonioje nerandu ir Sebastiano. Nusileidęs į apačią pažvelgiu pro langą. Prie įvažiavimo išvydęs automobilį suprantu, kad visi iš tiesų namuose. Padaręs išvadą, jog namiškiai dar miega, tyliai užkopiu laiptais viršun. Vos atsidūręs antrame aukšte išvystu pirmuosius gyvybės ženklus. Iš savo kambario išlenda užsimiegojęs Sebastianas. Jis nusižiovauja ir ilgais pirštais perbraukęs susivėlusius tamsius plaukus tingiai žvilgteli į mane.

- Labas rytas,- pasisveikina prikimusiu balsu. 

- Labas,- linkteliu ir nedelsdamas nuskubu į kambarį. 

Negalėjau jo pasveikinti su gimtadieniu, mat su savimi neturėjau dovanos. Iš komodos stalčiaus ištraukęs nuotrauką šiaip ne taip prisiruošiu vėl išeiti iš kambario, tačiau šįkart Sebastianą pasveikinti sutrukdo kita priežastis. Neįsivaizduoju, kaip galėčiau tai padaryti. Lįsti jam į akis nesinori, o tinkamas momentas gali taip ir neateiti. Be to, mane ir vėl perskrodžia lėkštumo jausmas dėl tokios banalios dovanos. Kadangi jis vis dar prausiasi, nusprendžiu palikti nuotrauką jo kambaryje. 

Sebastiano būstas, kaip visuomet, nepriekaištingai tvarkingas. Tik sujaukta lova išduoda apie ką tik prabudusį šeimininką. Netempdamas gumos pastatau nuotrauką ant stalo ir pasišalinu. Grįžęs į savo kambarį uždarau pravirą stalčių ir sekundėlę pastoviniavęs nusprendžiu keliauti virtuvėn. Atidarau duris ir jau ruošiuosi pulti lauk, kai netikėtai atsitrenkiu į kažkieno tvirtą krūtinę. Kilstelėjęs akis išvystu Sebastianą. Su mano dovanota nuotrauka rankoje. Greitai atšoku per žingsnį atgal.

- Šią dovanojai tu?- išgirstu vaikino klausimą. 

Nebyliai linkteliu. Minutėlei įsivyrauja tyla. Bijau pažvelgti jam į akis, tad panarinęs galvą laukiu pašaipios replikos. Nenoriu girdėti nieko nemandagaus, tačiau žinau, jog priimsiu viską, ką jis pasakys.

- Šioje nuotraukoje atrodau visai neblogai. Man patinka. Ačiū,- Sebastianas sukikena ir švelniai pavelia mano plaukus.

Sulaukęs netikėtos jo reakcijos kilsteliu galvą. Pagavęs mano žvilgsnį vaikinas šypteli ir vos girdimai niūniuodamas kažkokią melodiją patraukia atgal į savo kambarį. Nejučia perbraukiu vietą, kurią prieš porą sekundžių lietė jo ranka ir sustingstu. To visiškai nesitikėjau. Mano širdis linksmai suspurda, o skruostus sušildo raudonis. Tu mėgsti elgtis nenuspėjamai, tiesa?