Reflection

52 skyrius

- Viso gero, lauksime sugrįžtant,- šypteliu paskutiniesiems kavinės klientams ir grįžtu prie ledais ištepto staliuko valymo. 

Ši kavinukė - daugiau nei darbovietė. Tai mano prieglobstis ir antrieji namai. Kai prieš dvejus metus pagal specialią mokymosi programą atvykau į šį jau spėjusį susvetimėti miestą, dar ilgai gailėjausi tokio sprendimo. Bet visai netikėtai sutikau mamos draugę Sarą, kuri padėjo man atsistoti ant kojų ir įsivažiuoti į naujo gyvenimo ritmą. Pabaigiau vidurinę, sulaukęs aštuoniolikos susigrąžinau tėvų pavardę, o dirbdamas Saros kavinėje sutaupiau pakankamai, kad galėčiau išsinuomoti nedidelį jaukų butuką, tad skųstis tikrai negalėjau. Loren tęsėjo kadaise duotą pažadą ir apie mane Sebastianui nieko nepasakojo. Pats žinojau tik tiek, kad jam viskas gerai. Ir to pilnai pakako. 

Baigęs valyti staliuką, keliauju prie kito. Dirbu vienas, tad turiu pasirūpinti, kad iki užsidarymo viskas būtų sutvarkyta. Surinkęs nešvarius indus perbraukiu stalviršį drėgna pašluoste ir peržvelgęs terasą įsitikinu, kad visur švaru. Apsisuku grįžti atgal į vidų, tačiau staiga suakmenėju. Indai nejučia išslysta iš rankų ir su trenksmu pabyra šukėmis šalia kojų, bet jų sukeltas garsas neišgąsdina nei manęs, nei svečio. Prieš mane, vos už poros metrų stovi Sebastianas. Atpažįstu jo tamsius vėjo sutaršytus plaukus ir pilkas akis, kurias dengia dar nematyti akiniai juodais rėmeliais. Mano rankos, tebelaikiusios nematomus indus, bejėgiškai nusvyra.

- Pagaliau tave radau,- tarsi su palengvėjimu atsidūsta Sebastianas. 

Šio balso, kurio negirdėjau, regis, visą amžinybę, pakanka, kad mano širdis imtų daužytis kaip pašėlusi.

- Ką... ką tu čia... veiki?- neatsipeikėjęs iš šoko būsenos bandau suregzti klausimą.

- Kaip matai, lankau tave,- Sebastiano lūpose sužaidžia puikiai pažįstama šypsenėlė.

Dieve, kaip jos pasiilgau.

- Kodėl... Kodėl dabar?- visai praskystu. 

Sebastianas ranka perbraukia savo plaukus, o jo veide trumpam pasirodo susierzinimas. Džiaugsmas, baimė, pyktis, sumišimas, viskas užplūsta vienu metu. Net nežinau, kur dėtis, tad stypsau vietoje ir spoksau į priešais stovintį vaikiną.

- O ką tu galvoji? Du mėnesiai ligoninėje, pusė metų reabilitacijos, mokykla, egzaminai, stojamieji, studijos... Galų gale, po velniais, niekada taip ir nepasakei, kad gimei ne Portlande, o Darvine. Ar bent įsivaizduoji, kiek laiko sekiau tavo pėdsakais? Iš tėvų neišpešiau nė žodžio, ir štai sužinau, kad išvažiavai į kitą Australijos pusę!- Sebastianas greitai išberia žodžius, o baigęs kalbėti giliai atsidūsta.

- Bet...- krumpliaračiai galvoje sukasi žaibišku greičiu, tačiau nepajėgiu suformuluoti nė vienos rišlios minties.

- Dveji metai, Rysai. Dvidešimt keturi mėnesiai. Šimtas keturios savaitės. Ir vis dar nieko nesupranti?- Sebastianas kilsteli antakį.

Mano širdis muša būgnus, tačiau protas skendi rūke. Nežinau, ką jam atsakyti. Kaip ir anuomet. Sebastianas minutėlę tyli lyg laukdamas mano nušvitimo. Kiek luktelėjęs, jis perverčia akis sparčiu žingsniu ima artintis. Stoviu it žemėn įbestas kuolas ir nesijudinu. Laukiu bet ko, kas nutiks. Po akimirkos, mano veidas atsiduria šaltuose Sebastiano delnuose. Pajaučiu, kaip jo lūpos paliečia manąsias.

Bučinys švelnus, tačiau kupinas emocijų. Širdis tebemuša kreivus dūžius ir kartu juos praleidinėja, o pasaulis aplink išnyksta. Sebastianui lėtai atsitraukus, jo rankos lieka ant mano  skuostų.

- Rysai Volkeri, aš sukruštai tave myliu ir neapsimesk, kad to nežinai.

Bijodamas bet kurią akimirką pratrūkti, užsimerkiu.

- Nesakyk to, prašau,- nuriedėjus pirmajai ašarai tyliai sušnabždu.

- Kodėl?- paklausia Sebastianas, švelniai pirštų pagalvėlėmis šluostydamas mano ašaras.

- Nes bijau. Bijau, kad pabusiu iš šio sapno ir viskas baigsis. Bijau suvokti, kad tavęs iš tikrųjų čia nėra,- imu kūkčioti. 

Vaikinas patraukia rankas man nuo veido ir stipriai apglėbia per pečius.

- Aš čia ir myliu tave labiau nei pats pajėgu suvokti. Visą šį laiką griaužiau save, dėl to, kad nesugebėjau to tinkamai parodyti, bet aš tave myliu. Labiau už viską šiame pasaulyje,- Sebastianas šnabžda saldžius žodžius į mano plaukus ir vis tvirčiau spaudžia prie krūtinės.

Kad ir koks sukrėstas jaučiuosi, vieną dalyką žinau pačia siela. Myliu Sebastianą visa širdimi. Mylėjau jį prieš dvejus metus. Mylėjau jį prieš mėnesį, savaitę ir vis dar myliu dabar. Ir jis atsakė į mano jausmus. Tyliai sukūkčiojęs rankomis apsiveju vaikino liemenį. Nors žinau, kad niekas netrunka amžinai, meldžiu dievų ir kitų aukštesnių būtybių, kad šis momentas niekada nesibaigtų.