Reflection

47 skyrius

Kaklą nudiegus aštriam skausmui, pramerkiu vakarykščių ašarų suklijuotas akis. Esu Sebastiano kambaryje, o atidžiau apsidairęs suprantu, jog dar ir jo glėbyje. Vaikinas tebemiega nepatogiai atsirėmęs į sieną, kone sėdėdamas. Pramankštinęs sustingusius pečius, kaip įmanoma atsargiau išslenku iš lovos. Sebastianas sukruta, tačiau kažką tyliai burbtelėjęs snaudžia toliau. Minutėlę stebiu šį neįtikėtinai mielą vaizdą, bet atsikvošiu ir palieku jo kambarį.

Bijau leistis žemyn, nes ten greičiausiai sutikčiau Loren ir Tonį. Jiems pamačius mano išdailintą veidą, namuose tikrai kiltų sumaištis. Nenoriu ir netyčia leptelėti ko nors, kas galėtų privirti dar daugiau košės Sebastianui. Nusprendžiu palaukti, kol jis pabus. Laimei, ilgai laukti netenka. Mažiau nei po pusvalandžio išgirstu stuktelėjimą į duris. Pasuku galvą jų pusėn, bet nieko nesakau. Netrukus durys prasiveria ir tarpduryje pasirodo dalis Sebastiano veido. Pastebėjęs mane, jis įžengia į kambarį, nugara uždarydamas duris.

- Maniau, kad likai mano kambaryje,- taria kiek prikimusiu balsu.

- Išėjau tik šįryt,- atsakau.

- Aišku. Jau kalbėjai su tėvais?- netrukus paklausia.

- Nenorėjau visko sumauti dar labiau, tad ne,- nudelbiu akis,- Laukiau, kol pabusi.

Sebastianas minutėlę patyli.

- Nesijaudink, viską sutvarkysiu. Tiesiog viskam pritark, gerai?- Sebastianas išriečia antakį.

Linkteliu. Noriu paklausti, ką jis sumanė, tačiau Sebastianas nieko nelaukdamas išdrožia iš kambario ir patraukia laiptų link. Skubiai jį prisiveju ir čiupęs už riešo sustabdau. Žodžiai nepalieka mano lūpų, tačiau veido išraiška pasako viską, ką norėjau pasakyti. Sebastianas supratingai nusišypso ir švelniai priglaudžia mano ranką.

- Viskas bus gerai. Tiesiog aklai manimi pasitikėk.

*

Nors pirmadienio rytą mintyse turėtų suktis tik matematinės teoremos ir chemijos formulės, mano realybė visiškai kitokia. Niekaip negaliu iš galvos išmesti vakarykščio Sebastiano spektaklio. Kadangi jau ir taip buvau prisidirbęs iki ausų, nusprendžiau bent kartą pasitikėti jo planu ir viską palikti jam.

Deja, šis sprendimas vėlgi nebuvo pats geriausias. Sebastianas pamelavo tėvams, kad mums būnant mieste jis įsivėlė į muštynes, o bandydamas suvaldyti situaciją, keletą smūgių gavau ir aš. Loren ilgai nepyko, labiau džiaugėsi tuo, kad apskritai grįžome sveiki ir be policijos palydos. Visgi, pro akis visko taip pat nepraleido. Kaltė buvo suversta Sebastianui ir jis prarado dvi savaites futbolo treniruočių. Atsidusęs klesteliu į suolą ir pasirėmęs galvą nusisuku į langą.

- Rysai, po velniais,- išgirstu suirzusį Niuto balsą,- Kur buvai dingęs? Skambinau gal šimtą kartų, bet nekėlei ragelio.

Nė neatsisukdamas pamoju jam ranka.

- Atleisk. Išsikrovė telefonas,- nejučia pasisuku draugo pusėn,- Kai kas nutiko.

Niutas stovi sunėręs rankas ant krūtinės, tačiau jo suraukti antakiai kaipmat pakyla iš nuostabos, kai jis pastebi mano veidą. 

- Mėšlas, kas nutiko?!- kiek per garsiai išberia draugas, taip atkreipdamas kelių klasėje esančių žmonių dėmesį. 

- Siaubingai prisidirbau,- liūdnai šypteliu.

Niutas, pastebėjęs mano akivaizdų beviltiškumą, tyliai prisėda šalia ir leidžia suprasti, kad yra pasiruošęs išklausyti. Nejučia pradedu viską pasakoti. Žodžiai liejasi chaotiškai, tačiau draugas linksi galva, ragindamas kalbėti toliau. Jo elgesys suteikia savotišką paguodą, nors esu beveik tikras, kad šis monologas nuskambėjo absoliučiai patetiškai. Vis dėlto, išsikalbėjęs pajuntu palengvėjimą. Mudu tyliai šnekamės iki pat skambučio.

Likusi dienos dalis prabėga panašiai. Gal tuziną kartų girdėjau sunerimusių draugų klausimus apie mano sužalojimus, tačiau tikrosios istorijos daugiau niekam nepasakojau. Be to, vis skendau mintyse, tad buvo sunku koncentruotis į kitus dalykus. Ne kartą sunerimau, kad ši diena niekada nesibaigs, tad vos nuskambėjus paskutiniam skambučiui, nedelsdamas išskuodžiu iš mokyklos.

Šiandien nėra treniruočių, tad nesiskubindamas sugrįžtu namo. Čia, kaip visuomet, tuščia. Įžengęs į savo kambarį numetu kuprinę prie stalo ir be jokių ceremonijų griūnu į lovą. Užsimerkiu, tikėdamasis bent truputį pailsinti akis. Ramybė ilgai netrunka, mat suskamba durų skambutis. Iš pradžių nekreipiu dėmesio, vildamasis, kad atklydėlis susipras, jog nieko nėra namie ir nueis šalin. Tačiau dzingsėjimas kartojasi vėl ir vėl, tad mano kantrybė greitai senka. Susierzinęs nubildu laiptais žemyn ir nė nežvilgtelėjęs pro akutę plačiai atveriu duris.

- Sveikas, Rysai,- vos išgirdus šį balsą, širdis nusirita į kulnus. 

Kilsteliu akis į svečią. Mano rankos ima nežymiai virpėti, išduodamos viduje kylantį nerimą. Zakas.