Reflection

19 skyrius

Šeštadienio rytas prasideda gana anksti. Prabundu po aštuonių, nors dažniausiai miegodavau beveik iki vienuoliktos. Kadangi Loren ir Tonis netikėtai nusprendė aplankyti Port Auguste gyvenančius tėvus, keliuosi kiek anksčiau, kad atsisveikinčiau. Sebastianas kategoriškai atsisakė leisti savaitgalį pas senelius, tad ši kelionė nuplaukė ir man. Paslapčia tuo džiaugiuosi, mat noriu ramiai pailsėti, o naujos pažintys niekada neapsieina be įtampos. Kartu pavalgę pusryčius, išlydime tėvus. Tonio džipui pradingus iš akiračio, namai visam savaitgaliui lieka tik mums.

Nežinau, kodėl Sebastianas nepanoro važiuoti, tačiau atrodo, jog jis mėgaujasi šiuo laisvės momentu. Nuslenku į virtuvę ir įsipilu stiklinę vandens. Nuo vakar vakaro jaučiuosi kiek prastai. Keistai maudžia galvą ir visiškai neturiu energijos. Palikęs stiklinę ant stalo nupėdinu į svetainę, kurioje ant sofos pakritęs Sebastianas žiūri šeštadienio ryto filmą. Gana keista matyti septyniolikmetį su tokiu susikaupimu akimis ryjantį animacinį filmuką, tačiau pernelyg nesigilindamas klesteliu į fotelį ir pasiimu kompiuterį ant kelių.

- Tau viskas gerai?- po kurio laiko išgirstu klausimą. 

Žvilgteliu į Sebastianą. Šis nė neatitraukia akių nuo televizoriaus ekrano ir toliau kremta traškučius.

- Lyg tau rūpėtų,- burbteliu.

- Jei nerūpėtų, apskritai neklausčiau,- ramiai atšauna vaikinas. 

Vėl į jį dėbteliu, tačiau šįkart mudviejų žvilgsniai jau susitinka. Sebastianas klausiamai išriečia antakį, bet nieko nesako. Nuleidžiu galvą, kad nutraukčiau šį kontaktą.

- Taip, man viskas gerai,- kosteliu. 

Jokio atsako nesulaukiu. Nesuprantu, ką jis galvoja ir kodėl tai jam staiga parūpo, tačiau nė nesiruošiu klausti.

*

Visą dieną plieskė saulė ir tik vakarop danguje pagaliau pasirodo menki purūs debesėliai. Oras tiesiog nuostabus veikloms gamtoje, tačiau nė nekišau nosies į lauką. Daug laiko praleidau savo kambaryje, o uždarai erdvei ėmus slėgti kiek aptvarkiau namus. Kai nesu verčiamas to daryti, nėra taip jau ir blogai. Baigęs mažą švarinimosi sesiją imuosi gaminti vakarienę. Tiksliau, ruošiu ją Sebastianui, mat pats neturiu apetito. Vaikinas taip pat sėdi virtuvėje ir eilinį sykį mala savo telefoną. Daug nesikalbame, tačiau retkarčiais persimetame pora žodžių kokia nors tema. Paruošęs patiekalą prikraunu lėkštę ir stumtelėjęs ją Sebastianui klesteliu į kėdę.

- Dėkui. Nevalgysi?- dirstelėjęs į stalą paklausia vaikinas.

- Aš nealkanas,- menkai šypteliu ir ranka pasiremiu galvą. 

Kol Sebastianas valgo, tuščiai spoksau į nepaliestą arbatos puodelį. Vaistai nepadėjo išvaikyti skausmo ir silpnumo, tad po ilgo kankinimosi jaučiuosi dar prasčiau. Vaikinui į burną įsidėjus paskutinį kąsnį pakylu nuo kėdės ir išpilu atvėsusią arbatą į kriauklę.

- Atleisk, bet tavo lėkštės tikrai neplausiu,- tarsteliu atsirėmęs į spintelės kraštą.

- Moku ir pats,- jis prunkšteli ir ima artintis.

Įdėjęs lėkštę į kriauklę jis apsisuka eiti, tačiau stabteli ir vėl atsigręžia į mane.

- Nori pažiūrėti kokį nors filmą?- iš jo lūpų išlekia visai netikėtas klausimas.

- Gal kitą kartą. Manau, eisiu pagulėti,- nudelbiu akis į grindis.

- Bet dar tik po devynių,- Sebastianas prunkšteli.

- Žinau, bet jaučiuosi pavargęs,- atsidūstu. 

Šįkart tikrai nesistengiu specialiai vengti kontakto su Sebastianu, tad net kiek pagriaužia sąžinė. Deja, iš tiesų jaučiuosi nekaip.

- Kaip nori. Tuomet labanakt,- puse lūpų šypteli.

- Labos,- atsakau ir lėtai užkopiu laiptais viršun.

Giliai atsidusęs griūnu į patalus. Akimirksniu pasidaro siaubingai silpna, tad netrukus užsnūstu.