Reflection

37 skyrius

Saulėtąjį trečiadienį jau esu palaidojęs visas viltis, jog šios atostogos pasitaisys. Dalis manęs norėtų dabar pat mauti namo ir susisukusi į pledo kokoną ramiai pradingti. Deja, šiai svajonei nelemta išsipildyti. Laikrodis išmuša devintą vakaro ir visi suskumba ruoštis į miestelio šventę. Sužalotą koją retkarčiais dar suskausta, tačiau mano psichologinės problemos žymiai rimtesnės. Po šokiruojančios realizacijos atrodo, kad negaliu net normaliai funkcionuoti. Vos pamačius Sebastianą mano širdis ima plakti greičiau, tačiau pakylėtas toli gražu nesijaučiu. Šis šviežias simpatijos jausmas netrunka peraugti į sumišimą ir beviltiškumą. Suprantu, jog situacija tiesiog beprotiška ir nė nenumanau ką kaltinti dėl tokio įvykių posūkio.

Neapsikenčiu šios egzistencinės krizės ir nusipurtęs grįžtu į realybę. Kamila ir Rajanas vis dar puošiasi, o Niutas ir Sebastianas sėdi šalia ir žiūri žinias. Visiems susirinkus, apleidžiame namelį. Niutas manęs lukteli ir kartu neskubėdami nužingsniuojame iki automobilio. Sulipame į džipą ir pajudame centro link. Prieš akis mainosi pastatai bei gatvės, o braunantis gilyn į miestą vis daugėja žmonių. Radę laisvą vietą prie visą parą dirbančios užkandinės, paliekame automobilį ir patraukiame pagrindinės alėjos link. Ji jau virtusi ilga kioskų bei prekystalių vilkstine. Pasirodo, net ir toks mažas miestelis gali būti neapsakomai gyvas. Pagautas šventiško šurmulio nepastebiu, kad jau gerokai pritemę. Įsižiebia gatvės žibintai, o medžiuose sutviska gausybė spalvotų lempučių. Kažkur tolėliau skamba ramios baladės akordai, tad atmosfera visai jauki. 

Kadangi kiti nuo mūsų jau atsiskyrė, malamės dviese su Niutu. Skersai išilgai išvaikštome visą mugę, kol praalkę prisėdame prie staliuko šalio vieno iš kioskų. Ilgai laužau galvą, svarstydamas, ką galėčiau užsisakyti. Šiandien sukirtau gal vieną sausainį ir numanau, kad jei nepavalgysiu, neabejotinai išsikinkysiu. Eilė ilga, o užsakymo taip pat tenka palūkėti, tad čia sėdime ilgai. Šiek tiek kalbamės, tačiau nepajėgiu nė nuoširdžiai nusijuokti Niutui laidant juokelius. Vargais negalais sukemšu mėsainį ir dėl šios mažos pergalės mintyse save pagiriu. Traukti kitur neskubame, tad liekame sėdėti ir pavalgę. Draugas užsisako dar ir desertą.

- Einu ieškoti tualeto,- po kurio laiko tariu Niutui. 

Kramsnodamas karamelinį obuolį vaikinas linkteli ir iš šortų kišenės išsitraukia mobilųjį.

- Jei netyčia pasimesi, skambink,- tarsteli mojuodamas telefonu. 

Šypteliu ir pasišalinu. Kiek apsimelavau, mat man nereikia į jokį tualetą. Tiesiog nebegaliu sėdėti su Niutu ir kvailai vypsoti. Nusprendžiu įkvėpti gryno oro kiek ramesnėje vietoje ir grįžęs skirti visą dėmesį savo draugui. Nenumanau, kur einu, tačiau tai visiškai nesvarbu. Šurmulys pamažu nutolsta, o aš atsiduriu prie kanalo. Pasirėmęs į turėklus, saugančius prašalaičius nuo statoko skardžio į vandenį, įkvepiu gaivaus nakties oro. Liko visai nedaug iki vidurnakčio, kada bus šaudomi fejerverkai. Nusprendžiu juos stebėti iš čia ir vėliau sugrįžti pas Niutą. Atsidusęs kiek apsidairau, tačiau žvilgsnis netikėtai stabteli ties atokiau esančia pavėsine. Atpažįstu gelsvų žibintų apšviestus siluetus joje. Ant baltos medinės pavėsinės laiptelių sėdi Kamila ir Sebastianas. Jiedu bučiuojasi. 

Neprireikia daug laiko, kad suvirškinčiau tai, kas vyksta. Širdį perveria aštrus dieglys ir sekundę atrodo, jog kažkas suvarė peilį tiesiai man į krūtinę. Nusisukęs dideliais žingsniais tolstu nuo šios vietos. Ramentai susipina ir parkrentu ant žemės. Sužeistą koją nutvilkia pažįstamas skausmas. Pasisekė, kad vakarui pasirinkau kelnes, mat būčiau nusibrozdinęs dar ir kelius. Nuo žemės nepakylu, tiesiog nugara atsiremiu į turėklus. Krūtinėje tebedunksi kreivi dūžiai. Nesuprantu, kas man darosi. Tiksliau, puikiai suprantu, bet nenoriu to pripažinti.

Sugniaužiu marškinėlius ties krūtine, o lūpas palieka sunkus atodūsis. Stebiuosi savo tvirtybe. Neblogai laikausi ir net keista, kad dar nelieju karčių ašarų upelių. Žinau tik tiek, kad dėl visų skausmo rūšių, kurias dabar patiriu, kaltas Sebastianas. Atremiu galvą į šaltą metalą. Stengiuosi nurimti, tačiau tai, kad veidas neplūsta ašaromis, nereiškia, jog širdis graudžiai nekūkčioja. Jaučiuosi suknistai apgailėtinai.

- Rysai?