Sebastianui padidinus greitį, kiek tvirčiau apglėbiu jo liemenį. Sėdžiu prisiglaudęs prie jo taip arti, kad puikai jaučiu vaikino kūno skleidžiamą šilumą. Į mokyklą važiuojame kitu keliu, mat pagrindinėse miesto gatvėse jau susidarė automobilių spūstys. Kadangi jaučiuosi drąsiau, smalsiai dairausi. Saulės spinduliai, retkarčiais išlįsdami pro pastatų tarpus bei stogus, paslaptingai krenta ant asfalto ir šaligatviais skubančių pėsčiųjų. Miestas pamažu bunda ir tokie paprasti gyvenimiški momentai lekiant motociklu kažkodėl pasirodo kitokie. Kelionė neprailgsta ir mokykloje atsiduriame kiek anksčiau nei įprastai. Sebastianui užgesinus variklį nusiropščiu nuo motociklo. Nusimovęs blizgantį šalmą atiduodu jį vaikinui.
- Juk nebuvo taip baisu, tiesa?- traukdamas raktelį iš spynelės paklausia.
- Galbūt ir ne,- atsidūstu,- Buvo visai smagu.
- Tuomet tai ne paskutinis kartas,- šyptelėdamas tarsteli Sebastianas ir pasikišęs šalmą po pažastimi kilsteli laisvą ranką,- Susitiksim po mokyklos.
Nelaukęs mano atsako jis palengva nužingsniuoja durų link. Susivokęs, jog stypsau viduryje aikštelės, pasitaisau kuprinę ir patraukiu savais keliais. Iš spintelės susirinkęs knygas nužingsniuoju į klasę. Niutas jau sėdi savo suole ir padėjęs galvą ant stalo ramiai snaudžia. Eidamas pro šalį baksteliu jį chemijos vadovėlio kampu ir klesteliu į savo vietą. Vaikinas kaipmat pašoka ir apsidairo, akimirką lyg nesuprasdamas, kur yra ir kas vyksta.
- Labas rytas,- pasisveikinu su užsimiegojusiu draugu.
- Labas,- vaikinas tingiai nusižiovauja.
- Nepanašu į labą,- nesusilaikęs prunkšteliu.
Niutas patrauko pečiais.
- Sumautai miegojau. Iki paryčių žaidžiau kompiuterinius žaidimus,- atsidūsta.
- Tavo klaida,- šypteliu.
Niutas pritardamas palinksi galva.
- Dar penkias minutes ir būsiu kaip naujas,- tarsteli ir vėl įsitaiso snausti.
Kilsteliu nykštį ir imuosi kuprinėje žvejoti pamokai reikalingus daiktus. Klasėje dar nėra kone pusės mokinių, mat didžioji dalis susirenka prieš pat arba net po skambučio. Susitvarkęs savo suolą nejučia užsižiūriu pro langą į auksinių saulės spindulių nutviekstą tuščią stadioną.
*
Pirmadienis slenka be proto lėtai. Šiek tiek sunku mokytis, kadangi truputį atsilikau nuo klasės. Lengviau atsipučiu tik per šeštąją pamoką - kūno kultūrą. Kadangi oras puikus, apšilimą darome lauke. Savu tempu apibėgęs porą ratų patraukiu atsigerti. Godžiai pririjęs šalto vandens nužvelgiu stadioną. Tikiuosi užmatyti Niutą, tačiau šis jau dingęs. Atsidusęs nužingsniuoju atgal į salę. Dar nė neįžengęs vidun jau girdžiu entuziastingus vaikinų šūkavimus bei įkyrų sportbačių cypimą. Draugai sukiojasi prie tinklo, tad nusipurtęs sportbačius nedelsdamas nupėdinu prie savo komandos.
- Rysai, baigei apšilimą?- sulaukiu Luiso klausimo.
Patvirtindamas linkteliu.
- Tuomet sužaiskim keletą setų,- užsidegęs vaikinas patrina delnais ir nuo grindų čiumpa kamuolį.
Pereinu į kitą tinklo pusę. Prieš pilnai susitelkdamas į žaidimą, dar sykį nužvelgiu sporto salę. Mano žvilgsnis akimirkai stabteli kitame patalpos kampe. Ant suoliuko prie sienos sėdi Sebastianas. Vaikino platūs pečiai tolygiai kilnojasi, leisdami suprasti, jog šis ką tik prisėdo pailsėti po intensyvaus fizinio krūvio. Kažkuriuo metu jo akys nukrypsta į mane. Greitai nusisuku, kad nutraukčiau akių kontaktą ir nepasirodyčiau it persekiotojas. Atsistoju kaip pridera ir nusibraukiu ant veido krintančius plaukus. Deja, nesusivaldau ir nevalingai vėl dirsteliu į kitą salės pusę. Šįkart pirmasis nusisuka Sebastianas.

BẠN ĐANG ĐỌC
Reflection
Lãng mạn❝Meilė kaip veidrodis. Kartą sudaužytą gali suklijuoti, tačiau įskilimai vis vien išliks.❞