Reflection

53 skyrius

Atrakinu gerokai girgždančias savo buto duris ir įžengęs vidun įleidžiu Sebastianą. Jau ruošiuosi eiti tolyn, kai vaikinas mane netikėtai prispaudžia prie sienos ir sujungia mūsų lūpas. Rankomis apsiveju jo kaklą ir pirštais nusitveriu aksominių plaukų. Sebastiano rankos lėtai nukeliauja man ant liemens ir stipriai prisitraukia arčiau. Nenutraukdamas bučinio, imu pamažu vesti mus miegamojo link, mat vis dar tebestovime ankštame koridoriuje.

Vos įžengus į kambarį, Sebastianas sekundėlei atsitraukia ir atsargiai stumteli mane ant lovos, taip atsidurdamas viršuje. Jo šalti pirštai lėtai slysta mano marškiniais žemyn, kol jo saldžios lūpos glosto iš laimės apmirusias manąsias. Nė nepastebiu, kaip vaikino rankos vikriais judesiais įslenka po mano drabužiais ir liesdamos apnuogintą odą ima budinti dar niekuomet nepatirtus pojūčius.

Nevalingai išriečiu nugarą, stengdamas lūpose užlaikyti nuodėmingą aimaną. Tuo pasinaudojęs, Sebastianas kilsteli mano marškinius ir palikęs drėgną bučinį ant lūpų nusileidžia žemiau. Jaučiu į kaklą atsimušant jo šiltą alsavimą. Vienu metu jis buvo visur. Mano kūnas virpa ne ką prasčiau nei epušės lapas. Kiekvienas Sebastiano prisilietimas atima iš manęs dalelę savitvardos. Vaikinui švelniai sukandus mano kaklo odą, nesusilaikau ir išleidžiu malonės kupiną aimaną. Tai išgirdęs Sebastianas suktai šypteli ir palinksta man prie ausies.

- Nelaikyk,- sušnibždėjęs krimsteli jos kraštelį. 

Iki šiol neregėta Sebastiano pusė žadina mano smalsumą. Ateina momentas, kuriame pilnai prarandu savikontrolę. Nusitveriu vaikino marškinėlių ir kol jis vis dar palinkęs virš manęs, nutraukiu juos jam per galvą.

- Man patinka iniciatyva,- drabužiui nukritus ant žemės, Sebastianas sukikena.

- Niekas kitas už mane to nepadarys,- šypteliu. 

Vaikinas prunkšteli ir palengva ima sagstyti mano marškinių sagutes. Kraujas suplūsta į skruostus, tad pasuku galvą į šoną, taip bandydamas paslėpti raudonį.

- Ko gero, nė nenutuoki, koks velnias dabar su manimi dedasi,- Sebastianas geidulingai sukužda į mano apnuogintą raktikaulį,- Turiu problemą ir man reikės tavo pagalbos.

Vaikino lūpos vėl susiranda manąsias. Kol jo delnas lėtai keliauja link mano klubo, įveliu pirštus į jo ir taip netvarkingus plaukus. Sebastianas šiek tiek spusteli mano šlaunį ir taip priverčia mano širdį saldžiai daužytis. Krimsteliu nuo ilgos bučinių sesijos patinusią jo apatinę lūpą. Vaikinas šypteli ir ima mane erzinti. Pakanka tik tiek, kad virsčiau aimanuojančia netvarka.

Atrodo, kad šis kūnas darosi per ankštas. Sebastiano ranka vėl nuslysta mano kūnu ir stabteli ties kelnių diržo sagtimi. Jo akys sekundėlei pakyla iki manųjų, tačiau supratęs, kad nesiruošiu priešintis, jis velniškai greitai atsikrato mano diržo. Kojomis apsiveju vaikino liemenį ir susmeigiu nagus į nuogą nugarą. Mudu stabtelime ir minutėlę ryjame vienas kitą akimis.

- Jei tęsime, kelio atgal nebus. Nebegalėsiu susivaldyti,- bandydamas paslėpti susijaudinimą, Sebastianas sunkiai atsidūsta. 

Palenkiu jo galvą kiek arčiau savosios.

- Tuomet nesiliauk.

Po šių žodžių, jis sujungia mūsų lūpas karštam bučiniui. Žinau, kaip viskas baigsis, tačiau esu tam pasiruošęs. Meluočiau, jei sakyčiau, kad niekada apie tai nepagalvojau. Numanau, kad panašiai jautėsi ir Sebastianas, tad nėra jokio reikalo sustoti.

*

Susiraukiu pajutęs šaltus pirštus sau ant veido. Tingiai pramerkiu akis ir išvystu šalimais gulintį Sebastianą. Jis pirštų galiukais glaudo mano skruostą.

- Labas rytas. Atleisk, jei pažadinau,- vaikinas lūpomis švelniai pakšteli mano kaktą.

- Niekis,- šypteliu ir nusižiovauju.

- Atrodai neišsimiegojęs. Tikriausiai, vakar kiek per ilgai...- Sebastianui nespėjus pabaigti sakinio, spiriu jam į koją,- Auč! Už ką?

Vaikinas susiraukia, tačiau pastebėjęs mano iškaitusius skruostus tik nusijuokia.

- Gerai, supratau,- jis nusišypso ir ranka, kuria buvo mane apkabinęs, ima glostyti nugarą. 

- Vis dar netikiu, kad toks tobulas vaikinas gali būti gėjus,- garsiai nusistebiu.

- Ką nori tuo pasakyti?- Sebastianas išriečia antakį.

- Juk puikiai supranti, kad aš vaikinas,- susiraukiu.

Jis šypteli ir pirštu perbėga mano nosies galiuką.

- Aš juk nekaltas, kad asmuo, kurį myliu gimė vyriškosios lyties. Faktas, jog man patinka ne merginos, nedaro manęs blogesniu žmogumi. Būčiau paskutinis mulkis, jei gėdyčiausi savęs ar tavęs dėl to, kad myliu ir noriu būti mylimas,- užtikrintai pareiškia vaikinas. 

- Ir kaip toks šmikis sugebėjo pavergti mano širdį,- nesusilaikau nenusijuokęs.

Man patinka girdėti tokius jo žodžius. Jaučiuosi laimingas iki pat ausų.

- Patikėk, nebuvo lengva. Buvau pravardžiuojamas, erzinamas, sumuštas, partrenktas prakeikto mikroautobuso ir kone vėjais paleidęs dvejus metus savo gyvenimo,- atsidūsta Sebastianas,- Tačiau buvo verta.

Šypteliu ir suglaudžiu mudviejų lūpas. Vaikinas nedelsdamas atsako į mano bučinį ir abu bent akimirkai pamirštame ilgą duobėtą kelią iki šio momento.