Reflection

30 skyrius

Kiurksau ant minkšto odinio kampo kiek tylesnėje šio klubo dalyje. Greta sėdi Sebastianas ir ramiai gurkšnoja spalvotą kokteilį. Buvau pasiruošęs jį iškoneveikti už tokį neatsakingumą, tačiau it supratęs, kad mane neramina grįžimo atgal faktas, Sebastianas paaiškino, jog motociklą palikome prie Terio namų. Išgėręs jis nė neplanuoja vairuoti, tad ten liksime pernakt. Net ir tokiu atveju, vaikinas tikrai neatrodo nusiteikęs prisiliuobti iki žemės graibymo. Priešingai nei Teris. Matau, kaip jis kažkur tolėliau užsiverčia viskio butelį ir linksmai flirtuoja su ką tik sutikta žavia rudaplauke. Erenas taip pat linksminasi kaip įmanydamas. Pasuku galvą į Sebastianą ir prigaunu jį žiovaujantį.

- Nepanašu, kad tau būtų smagu,- komentaras suskamba visai ne mano galvoje. 

Tikiuosi pikto dėbtelėjimo, tačiau sulaukiu šypsnio.

- Jei ne Teris, nemanau, kad apskritai būčiau čia beldęsis,- vaikinas pastato tuščią stiklinę ant stalo,- Tačiau juk negalėjau iš jo atimti dar vienos progos prisilakti.

- Jūsų dinamika velniškai keista,- prunkšteliu,- Spėju, visi populiarūs vaikinai mėgsta tokias vietas.

- Kartais čia būna linksma,- Sebastianas nusišypso,- Tačiau tikrai nesame tie populiarūs. 

Kilsteliu antakį ir mano lūpas palieka dar vienas prunkštelėjimas.

- Kurgi ne,- linkteliu galvą į šokių aikštelę,- Nuo Terio neatlimpa trys merginos. Nepopuliarūs, a?

Mano žodžiai pralinksmina ir Sebastianą. Jo lupų kampučiai užsiriečia į viršų.

- Čia Terio stichija,- vaikinas atsistoja,- Einu pasiimsiu dar vieną kokteilį. Nieko nenori?

Sekundėlę sudvejoju, tačiau nusprendžiu palaikyti Sebastianui kompaniją.

- To paties,- pirštu baksteliu į stiklinę ant stalo.  

Vaikinas linkteli ir pradingsta įsišėlusioje minioje. Išgirdęs mėgstamą dainą imu linguoti į taktą. Priedainio žodžius balsu traukia visa klubo publika, tad nejučia tyliai pritariu ir aš. Atsipalaiduoju ir iki pat dainos pabaigos džiaugiuosi akimirka.

- Atrodo, kad be manęs tau čia smagiau,- netoli ausies išgirstu Sebastiano balsą.

Pasuku galvą į šoną. Vaikinas kiek palinkęs virš manęs, tad mūsų veidus skiria visai nedidelis atstumas. Mūsų žvilgsniams susitikus, Sebastianas šypteli. Pagaunu save atsiribojantį nuo šurmulio aplink. Pagalvoju, kad niekada nepastebėjau, jog jo akys gali būti tokios švelnios. Dabar kažkodėl visiškai nebijau palaikyti šį akių kontaktą. Nejučia skęstu pilkoje gelmėje ir sekdamas joje žaidžiančius šviesų atspindžius visai pamirštu, kad reikia jam kažką atsakyti. Sebastianas išriečia antakį, o aš tik keistai vypteliu.

- Tavo gėrimas,- tarsteli atkišdamas man stiklinę.

Padėkoju ir vaikinui prisėdus šalia pabandau suvirškinti šį keistą susižavėjimo momentą. Visgi, dėmesį netrukus nukreipia kita pokalbio tema, tad daugiau prie šios minties negrįžtu. Kažkuriuo metu pajuntu, kaip sofa šalimais įdumba, o ant mano pečių nugula ranka. Atsisuku tikėdamasis, jog tai Teris ar Erenas, tačiau sutrinku išvydęs visiškai nepažįstamą vaikiną. Dirsteliu į Sebastianą, tačiau jo veido išraiška sufleruoja, kad šis svečias čia nepageidaujamas.

- Ko nori, Markai?- Sebastiano žodžiuose suskamba susierzinimo gaidelė.

- Tik norėjau pasisveikinti,- nepažįstamasis šypteli,- O tu kaip visada priešiškai nusiteikęs.

Žemas jo balsas ir klastingas šypsnis oda nusiunčia šiurpą. Akimirksniu pasijuntu siaubingai nejaukiai, tačiau nežinau, kur dėtis.

- Mes ne draugai,- Sebastianas sugriežia dantimis ir piktai dėbteli į nepažįstamąjį,- Gal pasitrauksi?

Markas žvilgteli į mane, tačiau paklusniai atsitraukia.

- Tik norėjau susipažinti su tavo broliu,- dramatiškai atsidūsta,- Šiek tiek nusivyliau, kad tokios naujienos pasiekė mane iš kitų lūpų.

Sebastianas įsitempia ir išsitiesina. Pastebiu, kaip jo pirštai tvirčiau suspaudžia laikomą stiklinę. Numanau, kad jis gerokai įsiutęs.

- Tai ne tavo reikalas,- atrodo, kad jis vos vos tvardosi.

Markas kurį laiką veria Sebastianą žvilgsniu, tačiau pajaučiu jame kažką negero ir suprantu, jog man nežinoma judviejų istorija tikrai nėra maloni.

- Tiek to, jau eisiu. Pamačiau viską, ką norėjau. Sebi, turėtum išmokti bendrauti. Juk žinai, kad tau tai nieko gero neatneš,- Markas atsistoja ir nė nelaukęs Sebastiano atsako dingta minioje.

Klausiamai dirsteliu į Sebastianą, tačiau šis to nepastebi. Vaikinas ranka persibraukia veidą ir giliai atsidūsta. Netrukus jis staigiai atsistoja ir čiumpa mano ranką.

- Dingstam iš čia,- vos girdimai burbteli.

- O kaip tavo draugai?- paklausiu.

- Kelią namo ras.

Nesipriešinu ir nuseku jam iš paskos. Klaidžioti naktinėmis svetimo rajono gatvėmis tikrai nesiruošiu, tad kito pasirinkimo nė neturiu. Kurį laiką žingsniuojame visiškoje tyloje, tačiau Sebastianas vis dar nepaleidžia mano rankos.

- Kas jis toks?- galiausiai paklausiu.

Numanau, kad šis klausimas dabar nėra itin korektiškas, tačiau neapsikenčiu tvyrančios tylos.

- Tai nesvarbu. Tiesiog pažįstamas, kurį norėčiau matyti kiek įmanoma rečiau,- atsainiai mesteli.

- Aišku,- numykiu.

Daugiau jis nieko nesako. Aš taip pat. Jis nepaleidžia mano rankos. Aš taip pat.