Reflection

44 skyrius

Šeštadienio diena pralekia akimirksniu ir laikrodis išmuša šeštą. Zako vakarėlis turėtų prasidėti po poros valandų. Kadangi Niutas išpešė mano pasižadėjimą dalyvauti, laužyti duoto žodžio nesiruošiu. Apie vakarėlį Sebastianui nė neužsiminiau. Žinau, kad tai jį neabejotinai susierzintų, o nesutarimų trokštu mažiausiai. Neplanuoju ir ilgai vakaroti, tad pasakiau Loren, jog mieste su draugais atšvęsiu praėjusį gimtadienį. Persirengęs paimu telefoną ir įsidėjęs jį į juodų džinsų kišenę apleidžiu kambarį. Apačioje tuščia. Tėvai darbuojasi vidiniame kiemelyje, o Sebastianas tyliai tūno savo kambaryje. Ramiai apsiaunu sportbačius ir sparčiu žingsniu patraukiu Niuto namų link. Ten prisistatau per anksti. Vaikinas dar nė pradėjęs ruoštis, tad kol sėdžiu svetainėje, jis vis zuja pirmyn ir atgal.

Jo namus paliekame tik po geros valandos. Kamila jau išėjusi, tad į Zako namus traukiame dviese. Kelionė neprailgsta, mat visą kelią intensyviai diskutuojame apie tinklinio treniruotes. Dar nė neįžengus į Zako namų kiemą galima suprasti, kad vakarėlis prasidėjo kiek anksčiau nei planuota. Net nuo gatvės girdisi muzikos bumbsėjimas bei žmonių balsai. Svečių palyginti nedaug, tačiau vienkartinių puodelių užkratas jau plinta ir čia esantiems linksmybės neabejotinai prasideda. Kol Niutas rašo žinutę Kamilai, kiek pastoviniuojame lauke. Netikėtai mano kaklą iš už nugaros apsiveja pora rankų. Pasukęs galvą sutinku plačiai besišypsantį Aleną.

- Sveikučiai!- šis pasisveikina.

Jam prakalbus pajaučiu įtartinai stiprų tekilos kvapą, tad darau prielaidą, jog vaikinas visai neseniai bus išgėręs bent jau stikliuką.

- Panašu, kad tau jau smagu,- atsakau tapšnodamas jo rankas.

Alenas susipranta ir nustojęs mane dusinti kiek atsitraukia.

- Einu į vidų, norit kartu?- viltingai paklausia.

Žvilgteliu į Niutą, tačiau draugas tik trukteli pečiais ir palinksi. Neskubėdami patraukiame į svetainę. Žmonių yra ir čia, bet randame ramesnę vietą ir įsitaisome ant sofos. Alenas nedelsdamas suskumba ieškoti mums gėrimų, o Niutas kažką entuziastingai pasakoja iš nežinia kur atsiradusiam Semui. Netrukus vidun suguža būrys naujų veidų. Niuto pasakojamos istorijos pasirodo įdomios tiek merginoms, tiek vaikinams, tad prie mūsų vis prisijungia nauji pašnekovai. Kurį laiką aktyviai dalyvauju pokalbyje, tačiau kažkuriuo momentu nutylu ir atsiriboju. Man sunku pilnai atsipalaiduoti, tad jaučiuosi kiek įsitempęs. 

- Rysai, seniai nesimatėm,- šalia išgirstu pažįstamą balsą.

Kilstelėjęs akis nuo puodelio rankoje sutinku Zako žvilgsnį.

- Labas,- pasisveikinu ir nejučia atsidūstu.

- Kodėl atrodo, kad nenori čia būti?- vaikinas žaismingai kilsteli antakį.

- Nežinau,- šiek tiek nusišypsau,- Tikriausiai palikau vakarėlio nuotaiką namie.

Zakas sukikena.

- Gal nori pakeisti aplinką?- paklausia.

Dirsteliu į karštai tebediskutuojančius draugus. Pagalvoju, jog šioks toks pokytis galbūt padės prasiblaškyti, tad sutinku. Zakas šypteli ir linkteli galvą į šoną. Nežinau, kur einame, tačiau nieko neklausinėdamas seku jam iš paskos. Vaikinas vikriai laviruoja tarp šėlstančių paauglių ir sustojęs prie laiptų atsisuka, kad įsitikintų, jog nepasimečiau. Mane pastebėjęs jis dar sykį nusišypso ir užkopia laiptais į antrą aukštą. Nuseku Zaką iki durų koridoriaus gale. Jas pravėręs vaikinas leidžia man įeiti pirmam. Nedvejodamas įžengiu vidun, tačiau jau po pirmųjų žingsnių susiprantu, kad kažkas čia ne taip. Deja, kiek per vėlai.

- Atleisk, Rysai,- dar išgirstu liūdnus Zako žodžius.

Jis užtrenkia duris ir mano širdis nusirita į kulnus.