Reflection

48 skyrius

Ruošiuosi užtrenkti duris, tačiau vaikino ranka jas sulaiko.

- Palauk, tik noriu pasikalbėti,- tarsteli Zakas.

- Kokio velnio tau reikia?- iškošiu,- Nenoriu tavęs matyti.

- Meldžiu, aš trumpai.

Sudvejoju. Nenoriu lengvai patikėti jo žodžiais, tad minutėlę įdėmiai stebiu kiekvieną vaikino žvilgsnio ir kūno kalbos detalę, kol įsitikinu, jog viskas atrodo nuoširdu. 

- Turi dvi minutes,- tariu praverdamas duris, kad Zakas galėtų įeiti.

- Rysai, siaubingai atsiprašau dėl to, kas įvyko tą vakarą. Jis sakė, kad nori tik pagąsdinti Sebastianą. Tikrai nenorėjau niekam pakenkti, bet neturėjau kito pasirinkimo,- atrodo, kad Zakas iš tiesų apgailestauja. 

Jis stovi kaltai panarinęs galvą it bijotų sutikti mano žvilgsnį. Vaikino kumščiai tvirtai suspausti, tačiau nervingai judantys pirštai išduoda jaučiamas emocijas.

- Bet pakenkei. Jei ne tu, nieko panašaus nė nebūtų nutikę,- pykteliu.

Zakas kurį laiką tyli, tačiau netrukus pakelia akis.

- Blogi žmonės sugadina net ir pačius geriausius,- pašnibždomis tetaria,- Labai visko gailiuosi.

- Tuomet turėtum atsargiau rinktis draugus. Aš taip pat,- ironiškai nusišypsau,- Dar turi ką pasakyti?

- Suprasiu, jei daugiau nenorėsi manęs matyti, tačiau turėjau bent pabandyti,- Zakas liūdnai šypteli,- Tu man tikrai nuoširdžiai patinki.

Jau žiojuosi atsakyti, kai staiga girgžteli rankena ir atsiveria durys. Vidun įžengia Sebastianas. Vos pastebėjus Zaką, vaikino veidas aptemsta ir jis sekundei dirsteli į mane. Nepajėgiu perskaityti to žvilgsnio, tad nesuprantu, tai buvo priekaištas, klausimas, ar kas kito. 

- Ką jis čia veikia?- Sebastianas susiraukęs linkteli galva svečio pusėn.

- Jis jau išeina,- vos pajėgiu atsakyti.

- Klausiu, ką, po galais, tas kalės vaikas veikia mano namuose?- žymiai garsiau pakartoja.

- Aš eisiu,- Zakas paskutinį kartą menkai šypteli, tačiau emocija nepasiekia jo akių,- Iki, Rysai.

Vos užsivėrus durims, Sebastianas suneria rankas ant krūtinės ir nervingai prikanda lūpą. Jo stovėsena išduoda įtampą. Atrodo, kad vos pajėgia tvardytis.

- Ko tam suskiui reikėjo?- paklausia nė nežvilgtelėdamas į mane.

- Zakas atėjo atsiprašyti dėl to vakaro,- mano balsas kiek suvirpa.

- Ir tu jį taip paprastai įsileidai?- Sebastianas prunkšteli lyg negalėdamas patikėti tuo, ką girdi. 

Žinau, jog pasielgiau be galo kvailai ir neapgalvotai. Negalėjau numatyti, kokių iš tiesų ketinimų turėjo Zakas. Kaltės jausmas užgniaužia žodžius, tad tiesiog nuleidžiu galvą ir linkteliu. 

- Tu žymiai kvailesnis nei galvojau. O kas, jei jis būtų tave užpuolęs? Jei būtų atėjęs ne vienas?- Sebastianas neslepia susierzinimo.

- Aš... Bet man viskas gerai,- numykiu, nežinodamas kaip paaiškinti tai, kas vyksta mano galvoje.

- Tu nesupranti, kaip stengiuosi, kad tokie kaip Zakas tau nenusuktų sprando. Nenumanai, kaip noriu išvengti visų nenormalių situacijų ir nė nenutuoki, kaip suknistai man rūpi, kad tau apskritai nieko nenutiktų,- Sebastianas grubiai stumteli mane į sieną ir įkalina tarp savo rankų.

- Kodėl taip elgiesi?- šnypšteliu nuo smūgio suskaudus nugarai.

- O kaip tu manai?

Prikandu apatinę lūpą ir nudelbiu akis. Negaliu nieko pasakyti, nes bijau, kad kai tik išsižiosiu, mano širdis išlėks lauk. Sebastianas tyli tarsi laukdamas atsakymo, tad tarp mūsų akimirkai įsivyrauja tyla.

- Išties, esi didžiausias idiotas, kokį tik buvau kada nors sutikęs,- vaikinas beviltiškai papurto galvą ir atsidūsta,- Idiotas, be kurio viskas būtų buvę žymiai paprasčiau.

Jis atsitraukia ir išeina lauk, po savęs garsiai trinktelėdamas durimis. Netrukus išgirstu, kaip užsikuria jo motociklo variklis, tačiau man nė nespėjus sureaguoti, garsas nutolsta. Nuslystu siena žemyn ir prisitraukiu kelius prie krūtinės. Dabar motociklo burzgimą atstoja tik garsūs mano širdies dūžiai. Puiku, Rysai. Tiesiog nuostabu.

*

Laikrodis išmušė šeštą, o Sebastianas vis dar negrįžo. Negana to, iš niekur prapliupo lyti taip smarkiai, kaip neteko matyti jau daugybę mėnesių. Loren tyliai pjausto morkas, o aš drybsau prie stalo ir toliau ėdu save dėl to, kas įvyko. Klaikią savigraužą pertraukia įkyrus telefono zirzimas.

- Rysai, gal gali atsiliepti?- išgirstu Loren prašymą. 

Atsidusęs pakylu ir nuslenku paimti ant komodos gulinčio jos telefono. Vos atsiliepęs išgirstu šurmulį. Lietaus, vėjo ir žmonių balsų mišinį. Nugara nusirita nemalonus šiurpas ir visas kūnas pasiduoda šiam jausmui lyg artėtų kažkas blogo.

- Sveiki, ar jūs Loren Beiker?- kitapus pasigirsta žemas vyro balsas.

- Ne, bet esu jos sūnus,- atsakau kiek sudvejojęs.

- Ar pažįstate Sebastianą Beikerį?- vėl išgirstu klausimą.

- Taip?- visiškai sutrinku.

- Prieš pusvalandį Orhido ir Pelisterio gatvių sankryžoje įvyko mikroautobuso ir motociklo avarija. Sebastianas Beikeris išvežtas į Ostino ligoninę.

Telefonas išslysta iš rankų ir visi garsai staiga tampa statiška tyla. Godžiai traukiu orą, tačiau šis stringa gerklėje ir nepasiekia plaučių. Sulinksta keliai ir be jokių pastangų parklumpu ant grindų. Kambarys, kurio kontūrai dar prieš akimirką buvo aiškūs, dabar atrodo mažesnis. Sienos traukiasi ir spaudžia iš visų pusių, lyg kėsintųsi mane praryti.