Reflection

34 skyrius

Vos mums baigus pokalbį apie banglentes, grįžta draugų tėtis ir pareiškia, jog jos visos puikios būklės. To pakanka, kad visi pašoktų iš savo vietų ir persirengę išlėktų maudytis. Tėtis Rajanas, Kamila, Niutas ir Sebastianas nedelsdami neria į vėsias bangas, o aš pasilieku krante. Niekada nemėgau maudytis. Į vandenį įšokdavau tik retkarčiais, kaip turėdavau tam ūpo, tačiau dabar man pilnai pakanka tik pabraidyti pakrantėje. Niutas ir Rajanas šūkaudami skrodžia bangas, o Kamila su Sebastianu lieka kiek arčiau kranto. Kaip suprantu, jis moko ją taisyklingai atsistoti ant banglentės. Vaikinas rankomis laiko Kamilos liemenį ir kažką jai sako, o ji vis palinksi.

Nusisuku nuo jų ir nudrožiu į kitą pusę. Kažkodėl nepajėgiu pilnai atsipalaiduoti ir ši išvyka bent jau kol kas nepanaši į normalias atostogas. Pamažu žingsniuoju pirmyn. Kartkartėmis vis stabteliu ir atsigręžęs stebiu, kaip bangos nuplauna mano paliktus pėdsakus. Ši paplūdimio atkarpa visiškai tuščia, tad lieku tik su savo mintimis bei ošimu. Kiek pasėdžiu ir pasigrožiu nuo saulės spindulių raibuliuojančiu vandeniu. Kadangi su savimi nepasiėmiau telefono ir nežinau, kiek laiko praėjo nuo tada, kai išėjau, nusprendžiu traukti atgal. Parsiradęs prie tebepramogaujančių draugų vėl prisėdu ant smėlio ir imuosi rankioti dailesnius akmenukus.

- Rysai! Kodėl neini maudytis?- iš toli nuskamba draugo klausimas. 

Kilsteliu galvą. Nuo jūros manęs link parskuodžia Niutas.

- Nenoriu,- šypteliu, kai vaikinas stabteli šalimais,- Ne mano puodelis arbatos.

- Aišku. Tikiuosi nenuobodžiauji?- vėl pasiteirauja.

- Viskas gerai,- linkteliu,- Čia man smagiau nei vandenyje. 

Niutas supratingai šypteli ir netrukus nuskuodžia atgal į vandenį. Toliau tyrinėjau kraštovaizdį. Dar sykį kilstelėjęs akis į vandenyną sutinku krante stovinčio Sebastiano žvilgsnį. Greit nusuku žvilgsnį ir atsistojęs nueinu į namelį. Šiandien vandenyno man užteks.

*

Vandens malonumais draugai džiaugiasi iki penktos. Po pietų vėjas kiek aprimsta ir bangos jau nebe tokios didelės, kad viliotų plaukioti banglentėmis. Tuomet visi suguža į vidų. Padedu Rajanui pagaminti vakarienę išbadėjusiam jaunimui, o susėdę prie stalo visai netyčia užmatome ką tik prasidėjusias futbolo varžybas. Kol dvi komandos spardo kamuolį, aplink netyla džiaugsmo ir nevilties kupini šūksniai bei komentarai. Varžyboms pasibaigus dar kiek pasėdime, tačiau netrukus Rajanas išeina. Pasinaudojęs proga, stalą palieku ir aš. Palinkėjęs draugams labos nakties užkopiu į miegamąjį. Miego stygius ir kaitri saulė išsiurbė paskutines mano jėgas, tad visai noriu pailsėti. 

Nusiprausęs tikiuosi kristi į minkštus patalus, tačiau mano ramybę sudrumsčia dar vienas galvosūkis. Prisimenu, kad čia yra tik viena lova, o mudu su Sebastianu taip ir nesusitarėme, kas kur miegos. Po minutėlės intensyvaus smegenų laužymo pasiduodu ir nuėmęs nuo lovos dekoratyvines pagalvėles įsitaisau dešinėje lovos pusėje taip, kad nugara būtų atsukta į duris. Kas pirmesnis, tas gudresnis. Nors nešalta, vis vien užsitraukiu ploną pledą iki juosmens. Atsidūstu ir užmerkiu akis. Deja, užmigti nespėju, mat netrukus girgžteli durų rankena. Nesivarginu apsisukti ir guliu kaip gulėjęs. Durys pilnai prasiveria ir kažkas įžengia vidun.

- Miegi?- nuskamba tylus Sebastiano klausimas.

- Dar ne,- kiek padvejojęs atsakau.

- Viskas gerai?- po minutėlės tylos vėl paklausia. 

- Taip, tik skauda galvą,- numykiu.

- Aišku, tuomet labanakt. Ko gero, miegosiu ant grindų,- pareiškia ir pajaučiu, kaip nuo lovos dingsta laisva pagalvė bei apklotas.

Noriu nekreipti į tai dėmesio, tačiau viduje kažkas sukirba.

- Čia vietos užteks abiem,- tarsteliu. 

Minutėlei kambarys paskęsta tyloje.

- Tu nieko prieš?- Sebastianas kiek sutrinka.

- Ne,- atsidūstu ir nežymiai pasislenku arčiau krašto.

Netrukus lova šalimais įdumba. Mane pasiekia Sebastiano kvepalų aromatas. Girdžiu jo gilų kvėpavimą, jaučiu nuo jo kūno sklindančią šilumą, tačiau iš visų jėgų stengiuosi į tai nereaguoti. Velnias. Velnias. Velnias.

- Labanakt, Rysai,- dar taria, tačiau atsako nesulaukia. 

Žinau, kad vos pravėrus burną, balsas ims strigti gerklėje. Tyliai atsidusęs stipriai užmerkiu akis. Nors esu pavargęs, nežinau, ar pavyks užmigti, kai taip arti manęs ramiai snaudžia Sebastianas. Po ilgoko kankinimosi užsnūstu ir visai ramiai išmiegu iki pat ryto. Prabundu tik saulės spinduliams pasiekus mano veidą. Vangiai atmerkiu dirginamas akis, tačiau po sekundėlės jos kone iššoka ant kaktos. Nepajutau, kad naktį varčiausi, tad dabar guliu veidas į veidą su Sebastianu. Mus skiria vos geras sprindis. Vaikinas, regis, vis dar miega. 

Sulėtinu kvėpavimą ir bijau net pajudėti, kad jo nepažadinčiau. Vogčiomis tyliai tyrinėju jo veidą ir į šalis besiplaikstančius tamsius plaukus, kol įtemptą spoksojimą pertraukia vaikino krustelėjimas. Greitai užsimerkiu. Sebastianas vėl sukruta ir atsisėda. Vos susilaikau nekrūptelėjęs, kai pajaučiu šaltus pirštus priliečiant mano kaktą. Jie lėtai slenka tolyn, patraukia plaukų sruogelę nuo akių ir dingsta it dūmas. Tuomet lova sujuda ir netrukus atsilaisvina. Sebastianas palieka kambarį, mane ir būgnus mušančią mano širdį.