Reflection

39 skyrius

Prabudęs jaučiuosi pakankamai gerai. Karštos emocijos nuslūgo ir susigulėjo, tad jau pajėgiu normaliai mąstyti. Po vakarykštės netikėtos Sebastiano išpažinties nusprendžiu elgtis taip lyg nieko nenutiko ir griežtai brėžti ribas tarp savo užgaidų ir realybės. Nenoriu kelti chaoso, tad su savo jausmais tvarkysiuosi pats, į tai neveldamas Sebastiano. Nesu tikras, ar tokia strategija pasiteisins, tačiau pasiryžtu nors pabandyti. Kadangi vaikinas jau atsikėlęs, dar minutėlę pasivartau lovoje ir pilnai prasibudinęs patraukiu į vonią.

- Labas rytas,- vos pravėrus duris mane pasitinka Sebastianas. 

Vaikinas stovi prie kriauklės. Vienoje rankoje jis laiko dantų šepetėlį, o kita spaudžia pastos tūbelę, balta mase padengdamas šepetėlio galvutę per visą jos ilgį.

- Koks idiotas naudoja tiek daug dantų pastos?- kilsteliu antakį.

- Negražu vadinti idiotu priešais stovintį žmogų,- Sebastianas prunkšteli.

- Sakau, ką matau,- burbteliu. 

Čia tau už vakar, niekše. Vaikinas žaismingai šypteli.

- Už šitą dar atsiimsi.

*

Atostogos pasiekia finišo tiesiąją. Port Feiryje praleidome savaitę ir to pakako per akis. Jau esu išsiilgęs namų bei įprastos rutinos. Po pusryčių pajudame atgal į Melburną. Sėdėdami Rajano džipe klausomės topų viršūnėse karaliaujančių dainų ir linksmai šnekučiuojamės. Nors mažasis pabėgimas jau baigiasi, visų nuotaika pakankamai pakili. Kamilos ir Sebastiano įvykis, rodos, sugrąžino viską į senas vėžias. Nors paskutiniąsias dienas Port Feiryje praleidome kaip penkių asmenų grupė. Išsisprendus šiam reikalui Kamila, regis, taip pat pagaliau surado ramybę ir siaubingai džiaugiuosi, kad neprireikė guosti dar vienos dužusios širdies bei rinktis puses.

Patogiai įsitaisęs ant galinės sėdynės tyliai pirštais mušu dainos ritmą sau į koją. Niutas, Kamila ir Sebastianas kalbasi apie mokslo metų pradžią. Šie metai Sebastianui jau paskutiniai ir pagalvoju, jog niekada taip ir nepasidomėjau, ką jis planuoja veikti po mokyklos. Nors smalsu, suprantu, kad dabar to tikrai nepaklausiu, tad nusuku galvą į langą ir toliau stebiu pro šalį lekiančius automobilius. Namo sugrįžtame tik pavakarę. Loren ir Tonis jau baigę darbus, tad nekantriai laukia mūsų namie. Atsisveikinę su draugais ir jų tėčiu bei padėkoję už kelionę, dar luktelime, kol už kampo pradings jų automobilis.

- Nunešiu tavo krepšį į viršų. Sėkmės aiškinantis tėvams dėl kojos,- vos draugams pranykus pareiškia Sebastianas.

- Dėkui,- šypteliu,- Kaip nors susitvarkysiu.

Vaikinas paima mūsų daiktus pirmasis nudrožia prie durų. Giliai įkvėpęs nuseku jam iš paskos. Kadangi tebebijau, kad vaikščiodamas neleisiu žaizdai sugyti, nesiryžtu skirtis su ramentais. Rajanas su mielu noru juos paskolino, mat niekam kitam greitu metu jų neprireiks. Įžengiu į vidų ir mano nosį akimirksniu pasiekia gardus šokolado kvapas. Praalkęs pilvas kiek sunerimsta. Iš virtuvės galvą kyšteli Loren.

- Viešpatie, Rysai, kas nutiko?- susirūpinusi prieina arčiau, kad galėtų geriau įvertinti žalą. 

Tuo pasinaudojęs Sebastianas pasišalina.

- Nelaimingas atsitikimas,- žaismingai trukteliu pečiais,- Šiek tiek įsipjoviau, tačiau nieko rimto. Tikrai.

- Ačiū, kad namo grįžai su visomis galūnėmis,- moteris sukikena ir pakšteli man į skruostą,- Sveikas sugrįžęs.

Šypteliu ir Loren vėl pradingus virtuvėje patraukiu į svetainę.

- Labas, Rysai,- vos įžengus vidun linksmai pasilabina Tonis,- Matau, parvažiavai su trofėjais. 

- Taip,- nesulaikau kylančio juoko,- Deja, ne su tokiais, kokių norėčiau. 

Tonis taip pat susijuokia ir nedelsdamas ima domėtis apie kelionę. Kiek pasikalbame ir sėdamės valgyti. Loren iš tiesų pasistengė. Lėkštėse garuoja ne vienas šiltas patiekalas, o vidury stalo savo eilės laukia dailus šokoladinis pyragas. Vaišindamiesi aptarinėjame pastarosios savaitės nuotykius.