Reflection

25 skyrius

Užsimetęs kuprinę ant pečių nubildu laiptais žemyn. Įsispyręs į sportbačius greit atsisveikinu su Loren bei Toniu ir apleidžiu namus. Nusprendžiau ištesėti Zakui duotą pažadą ir sutikti su juo mieste. Neskubėdamas patraukiu į autobusų stotelę. Kadangi Zakas po pamokų dirba kitame rajone, nusimato netrumpa kelionė. Iš džinsų kišenės išsitraukiu lapelį su stotelių pavadinimais ir dar sykį pabandau juos įsiminti. Po kiek laiko prieinu reikiamą stotelę ir stabteliu prie autobusų grafiko. Maniškis turėtų atvažiuoti tik po dešimties minučių, tad klesteliu ant suoliuko ir įsikišu ausinukus. Nespėjus pasibaigti antrajai dainai atpūškuoja autobusas. Pasitaisęs kuprinę įlipu vidun ir pasižymiu bilietą. Netoli durų radęs laisvą vietą prisėdu ir atremiu galvą į langą. Autobusas švelniai pajuda pirmyn.

Prieš akis keičiasi miesto vaizdai ir pagaunu save akylai juos stebintį. Dabar šis miestas atrodo savas ir visai malonus. Po ilgokos kelionės per garsiakalbį pagaliau išgirstu reikiamos stotelės pavadinimą ir pasiruošiu sprukti vos tik autobusui sustojus. Zakas turėtų manęs laukti stotelėje, tad pernelyg nesijaudinu. Netrukus autobusas sustoja ir durys atsiveria. Išlipęs laukan kaipmat įsimaišau į kažkur skubančių žmonių sūkurį. Apsidairau, tačiau vaikino niekur nepastebiu. Kažkas netikėtai priliečia mano petį. Apsisukęs sutinku iki ausų išsišiepusį Zaką.

- Štai kur tu. Kaip kelionė?- nedelsdamas pasiteirauja.

- Neblogai,- tarsteliu,- Kadangi pirmą kartą naudojuosi viešuoju transportu, džiaugiuosi nenuklydęs į kitą miesto pusę.

- Šaunu,- Zakas sukikena,- O dabar galime eiti linksmintis.

Mudu neskubėdami traukiame tikslo link. Šis rajonas gerokai gyvesnis ir judresnis nei tas, kuriame gyvenu. Šaligatviais zuja gausybė žmonių, tad stengiuosi nesiblaškyti, kad neatsiskirčiau nuo Zako. Vaikinas entuziastingai tauškia apie miestą ir tuziną kitų dalykų, tačiau man visai nenuobodu jo klausytis. Priešingai, džiaugiuosi dar viena proga pasiblaškyti. Paėjėję geroką kelio gabalą atsiduriame šalia jaukios kavinukės su nedidele estetiška terasa. 

- Štai čia,- tarsteli Zakas ir linkteli kavinukės pusėn.

Jis švelniai nubraukia ant kaktos užkritusią šviesią sruogelę ir šypteli. Mudu įžengiame vidun ir įsitaisome prie staliuko su geresniu vaizdu pro langą. Kalbamės be perstojo. Įnirtingas diskusijas pertraukia tik padavėja, atnešusi mums meniu. Nesu labai alkanas, tad užsisakau tik pyragaitį ir puodelį kakavos. Tuo tarpu Zakas nusprendžia išsikelti sau puotą. Užsakymo tenka kiek palūkėti, mat jis gana didelis.

- Taigi, tu iš Portlando?- kąsdamas dar vieną mėsainio kąsnį pasitikslina Zakas.

- Taip,- linkteliu.

- Gana toli nuo Melburno.

- Tai girdžiu pakankamai dažnai, tačiau, ko gero, tik dabar susimąsčiau, kad Portlandas iš tiesų tolokai,- atsidūstu.

- Tai iki šiol manei, kad du šimtai kilometrų yra tik mažytė kelionė?- vaikinas prunkšteli.

- Galbūt,- šypteliu ir vėl pažvelgiu į Zaką,- Kas? Juk neskaičiavau kilometrų.

Šis juokdamasis vos nepaspringsta. Tiesdamas jam stiklinę jau nebesusilaikau ir aš. Netrukus mudu plyštame visu garsu, taip atkreipdami ne vieno kavinės lankytojo dėmesį.

*

- Kaip sekasi gyventi su Sebastianu? Niekaip negaliu suvokti, kad dabar jis yra tavo įbrolis,- taria Zakas, gurkšnodamas jau antrą šaltos arbatos stiklinę.

- Ši frazė taip pat populiariausių sąraše,- prunkšteliu,- Nėra taip, kad būtų nepakeliama. Bet patikėk, priprasti tikrai reikėjo laiko.

- Keistą įbrolį įsitaisei,- Zakas atidengia baltą šypseną ir nukreipia žvilgsnį kažkur man už nugaros,- Tarp kitko, ar ne jis sėdi ten, prie ano staliuko?

Apsisukęs instinktyviai nuseku jo žvilgsnį. Zakas visiškai teisus. Prie stalelio kiek tolėliau sėdi Sebastianas ir Kamila. Mano širdis praleidžia dūžį. Atrodo, kad jie labai smagiai leidžia laiką ir kažkodėl ne itin noriu tai matyti.