Reflection

50 skyrius

Sebastianą lankiau dažnai, bet kaskart jausdavausi taip, lyg kas be paliovos durklu badytų krūtinę. Prie vaikino kūno prijungti aparatai pašaipiai pypsėdami priminė, koks trapus yra gyvenimas ir kaip lengvai viskas gali griūti. Kankinausi beveik savaitę, kol vieną popietę Sebastianas pagaliau pramerkė akis. Tai buvo tarsi gryno oro gurkšnis po ilgo skendimo. 

Bet neapykanta sau neatslūgo nė akimirkai. Neapsikentęs pasikalbėjau su Loren ir Toniu. Nepasakojau jiems visiškai visko, bet aiškiai leidau suprasti, jog siaubingai kaltinu save dėl to, kas nutiko. Nežinau, ko tikėjausi, tačiau nesulaukiau nei vieno kaltinimo ar pikto žodžio ir tai skaudino dar labiau. Kai galiausiai pasakiau savo planą, jie mane palaikė besąlygiškai. Lyg suprasdami, kad mums visiems reikės laiko išgyti. Viskas buvo sutvarkyta greitai ir sklandžiai.

Sėdžiu prie Sebastiano lovos ir net sulaikęs kvapą tyliai stebiu miegantį vaikiną, kartkartėmis vis dirstelėdamas į tolygiai besikilnojančią jo krūtinę. Jo veidas kiek išblyškęs, vietomis suterštas nubrozdinimų ir įpjovimų, tačiau besąlygiškai ramus. Būtent šios dalies ir nekenčiu labiausiai. Norėčiau matyti gilias nepasitenkinimo raukšles jo kaktoje, akyse tviskantį pyktį, bet jis guli visiškai nutolęs nuo to, kas vyksta aplink. Grąžindamas kaltės jausmą, tokį pat aštrų, kaip pirmą kartą.

Alkūnėmis pasiremiu į kelius ir nejučia kilstelėjęs pirštus prie burnos, imu nervingai griaužti odelę aplink nagą. Noriu jį paliesti, įsitikinti, kad jis tikrai čia, tačiau nedrįstu. Žodžiai, kuriuos norėjau pasakyti, taip pat stringa gerklėje ir lūpas palieka tik sunkus atodūsis.

- Sudie, Sebastianai,- sušnabždu ir pajutęs kylant didžiulį gumulą, išlekiu lauk.

Išėjęs į koridorių Loren nerandu, todėl lukteliu prie palatos durų. Po kelių minučių ji sugrįžta nešina vienkartiniu kavos puodeliu. Vos mane pastebėjusi menkai šypteli ir prieina arčiau. Savo krepšyje sužvejoju baltą voką.

- Šis Sebastianui,- tariu atkišdamas objektą.

Loren akimirką veria mane žvilgsniu ir jos ranka švelniai nugula man ant peties.

- Ar esi tikras dėl savo sprendimo?- atsargiai paklausia,- Tau nereikia to daryti, nebent taip liepia tavo širdis.

Minutėlę tyliai žvelgiu į savo sportbačius, tačiau netrukus linkteliu.

- Esu tikras,- kiek įmanoma tvirčiau atsakau.

Loren lūpose sužaidžia švelnus šypsnis ir nekreipdama dėmesio į kavos puodelį rankoje, ji stipriai mane apkabina.

- Nepamiršk, kad čia visuomet buvo ir bus tavo namai,- ji sušnabžda.

Paleidęs Loren iš glėbio nusišypsau, nors jos akyse pastebiu tviskant ašaras. 

- Rūpinkis savimi,- taria žalio megztinio rankove braukdama akis.

Dar kartą ją apkabinu ir pasuku išėjimo link. Nebegaliu ilgiau čia likti. Bijau, kad bet kurią sekundę palūšiu, tad sparčiu žingsniu palieku ligoninę užnugaryje ir įsėdu į manęs netoliese laukiančio Tonio automobilį.

*

Apsiblaususiomis akimis iš aukštai stebiu Melburno panoramą. Nepamenu, kaip iš ligoninės atsidūriau lėktuve. Nepamenu, kaip atsisveikinau su Toniu ar ką tiksliai jis sakė. Nežinau ir kas manęs laukia, tačiau esu pasiryžęs viskam. Nebenoriu būti silpnas. Skamba ironiškai, kadangi pasirinkau lengviausią kelią - bėgti. Tačiau šiuo momentu, tai atrodo kaip vienintelis teisingas kelias.

Nejučia pagalvoju, jog mano širdis panaši į dužusį veidrodį. Veidrodį, kurio šukės pernelyg smulkios ir jų pernelyg daug, kad būtų įmanoma jas suklijuoti nepaliekant žymių. Tačiau turiu viską pradėti iš naujo. Pabandyti surinkti tai, kas manyje lūžo ir kraujavo. Ir šiame procese Sebastiano nebus. Negaliu leisti jam ir vėl stačia galva nerti į pragarą dėl manęs. Atremiu galvą į nedidelį lėktuvo langelį ir užsimerkiu. Vos besilaikiusi užtvanka griūva ir viskas prasiveržia lauk. Graužaties, vilties bei liūdesio pritvinkusios ašaros rieda skruostais žemyn ir krinta ant stipriai sugniaužtų kumščių, su savimi nusinešdamos dalelę jaučiamo skausmo.

Sebastianai, atleisk, kad tave sužeidžiau.

Atleisk, kad bijau.

Ir atleisk, kad myliu.