Reflection

49 skyrius

Sėdžiu ir tuščiai spoksau į neįtikėtinai švarias Ostino ligoninės laukiamojo grindis. Loren šiaip ne taip išpešė iš manęs informaciją apie tai, kas nutiko. Mudu nedelsdami atvykome čia, o Tonis dar buvo pakeliui. Apie Sebastianą vis dar nieko negirdėti. Aišku tik tai, kad jis operacinėje. Loren vis nerimsta, ieško gydytojų, kurie galėtų ką nors pasakyti apie jo būklę. Norėčiau padėti, tačiau mano organizmas atsisako funkcionuoti.

Siaubingai pykina, o gumulas gerklėje nemažėja, tad sunku net ryti seiles. Noriu save griaužti, pykti ar bent jau kažką jausti, tačiau nepajėgiu net normaliai jaudintis. Galva nesiliauja spengusi ir bent kelissyk apskritai atsijungiau nuo pasaulio aplink. Loren jau nebelaksto, tik nervingai trypčioja šalimais.

Staiga prasiveria operacinės durys ir koridoriuje pasirodo baltai apsirėdžiusi seselė. Viskas čia pernelyg balta, pernelyg sterilu, o tai dar labiau maitina tuštumą, kuria ir taip persmelkta kiekviena mano ląstelė. 

- Jūs ponia Beiker?- priėjusi prie Loren pasitikslina seselė.

Ši kaip mat linkteli.

Ji nedelsdama linkteli. Bando išlikti rami, tačiau vien žvilgsnis išduoda, jog visa siela bijo išgirsti kitus seselės žodžius. Visai kaip ir aš.

- Sebastiano būklė sunki, tačiau pavojus jo gyvybei negresia. Chirurgai vis dar operuoja lūžusį dešinės kojos šlaunikaulį, tad operacija užtruks. Jį aplankyti galėsite tik vėliau,- seselė užjaučiamai šypteli ir vėl dingsta operacinėje.

Ranka persibraukiu veidą ir giliai atsidūstu. Ko gero pirmą kartą šįvakar sugebėjau normaliai įkvėpti, tačiau jausmas, kad viskas slysta iš rankų, neslopsta. Dar niekada gyvenime nesijaučiau taip blogai. Vidus klykia, jog esu kaltas dėl šios nelaimės. Kiekvienas sprendimas, kiekvienas žodis ir pasirinkimas veda prie šio momento. Ir dar kartą nukentėjo tai, kas man be galo brangu. Dėl mano kvailumo, silpnybių ir tiesiog kvailo manęs.

*

Stoviu įsirėmęs į kriauklę ir spoksau į savo atspindį veidrodyje. Veidas, kurį matau, vos atpažįstamas. Išsekęs, tuščias, pertemptas kaip šešėlis. Akimirką pagalvoju apie tai, kaip norėčiau sudaužyti veidrodį, sunaikinti šį vaizdą, kurio negaliu pakelti. Pirštai ant kriauklės krašto suvirpa, bet jėgų tam nerandu. Užsimerkiu ir šaltu vandeniu perlieju veidą. Laukiu, kol nutirpimas atlėgs, tačiau niekas nesikeičia. Dar sykį prisivertęs pažvelgti į apgailėtiną siluetą, apleidžiu vonią.

Iš apačios atskrieja Loren ir Tonio pokalbio nuotrupos. Jie pakuojasi būtiniausius daiktus nakčiai ligoninėje. Važiuosiu ir aš, tačiau apie patogumą negaliu nė pagalvoti. Jei ko ir nusipelniau, tai kietų šaltų grindų ir akmens vietoj pagalvės. 

Šviesą kambaryje palaiko tik blausi stalinė lempa. Atsisėdu ant grindų ir nugara atsiremiu į uždarytas duris. Norisi verkti, tačiau nesugebu paleisti nė vienos ašaros. Regis, esu peržengęs tą ribą. Tuštuma neverkia. Galvoje vis dar aidi paskutiniai Sebastiano žodžiai bei motociklo burzgimas. Bet priešingai nei tada, dabar jau suprantu, kad likęs stypsoti tarpduryje praradau ne tik Sebastianą, bet ir save.

Lėtai pakilęs nuo šalčiu bei tuštuma dvelkiančių grindų, susmunku į kėdę prie stalo. Iš stalčiaus ištraukiu baltą lapą bei tušinuką. Ranka nesiliauja virpėjusi, tad žodžiai ant popieriaus gula kiek kreivi ir pasvirę. Galbūt nežinau, kaip ištaisyti tai, ką padariau. Galbūt tai net neįmanoma. Tačiau esu visiškai tikras, kad galiu užtikrinti, jog mano klaidos daugiau niekada nesužeistų tų, kurie man rūpi.