Kadangi vakar iki paryčių žiūrėjau serialą, ryte lovą palieku niurnėdamas dėl miego trūkumo. Vos vilkdamas kojas nuslenku iki vonios. Kiek nustembu joje neišvydęs Sebastiano, kadangi tai tai jau kone kiekvieno ryto tradicija. Kiek susitvarkęs atveriu spintelę virš kriauklės. Prieš porą dienų ten užmačiau sužeidimams gydyti skirtą kremą. Liko vos nepilna savaitė iki renginių mokykloje, tad tikiuosi greičiau sugydyti žaizdą ant šono, kol kas nors netyčia jos neužmatė ir nepapylė krūvos klausimų. Paėmęs kremo tūbelę išspaudžiu šiek tiek permatomos masės ant pirštų ir stengiuosi ja bent kiek padengti nubrozdinimą. Deja, sužeidimas kiek labiau į nugaros pusę, tad kremą tepu apgraibomis.
- Tiesiog duok man,- netikėtai išgirstu Sebastianą atsidūstant.
Atsisuku į vaikiną. Šis stypso tarpduryje ir stebi, kaip beviltiškai terlioju sau nugarą.
- Nereikia,- šypteliu kiek susigėsdamas.
Sebastianas tik perverčia akis ir priėjęs arčiau išplėšia tūbelę man iš rankos. Nė nespėju sureaguoti, kai vaikinas kilsteli mano marškinėlius ir jo pirštai priliečia mano odą. Prikandu lūpą, nenorėdamas parodyti, kad vis dar šiek tiek skauda. Sebastiano šalti pirštai lėtai suka ratus ant sužeidimo, tolygiai dengdami jį kremu.
- Štai ir viskas,- tarsteli Sebastianas ir kiek atsitraukia.
- Ačiū,- išlemenu.
Jis šypteli, kurį laiką pastoviniuoja, tačiau jo akys staiga išsiplečia.
- Velnias, vėluoju. Iki,- susizgrimba ir paskubomis išlekia iš vonios.
Vėl lieku vienas. Palengva tvarkausi, tačiau mintys okupuotos kitų reikalų. Kažkodėl pernelyg intensyviai galvoju apie momentą, kai Sebastianas lietė mano odą. Tai ne pirmas mudviejų kontaktas, tačiau šįkart jis buvo kitoks. Dėl man nesuprantamos priežasties, mano širdis plakė kur kas atkakliau nei anąsyk.
*
- Padėk, atgrubnagi, dar sudraskysi,- Kamila suurzgia ir Niutas akimirksniu padeda dėžę su girliandomis ant stalo.
Nors šioje kompanijoje esu dar neilgai, puikiai suprantu Niuto paklusnumą. Geriau nesipriešinti vyresniajai seseriai, ypač jei ji yra Kamila.
- Rysai, o jei pavadinimą užrašytume ant juodos lentelės baltomis raidėmis?- Kamila kreipiasi į mane.
Sekundę pagalvoju.
- Manau, atrodys puikiai,- šypteliu atsakydamas.
Kamila sukikena ir toliau bando juodu audeklu aptraukti baltą plastikinę kėdę. Visi ruošiamės atvirų durų dienai. Nežinau, kokio velnio ką tik su mokykla susipažinęs vaikinas buvo priimtas į organizatorių gretas, tačiau nesipriešindamas leidžiu laiką po pamokų karpydamas spalvotus trikampius. Kurį laiką kabinete vyrauja jauki tyla, tačiau netrukus grįžta Alenas.
- Gavau keturis kostiumus,- jis iškelia kartoninę dėžę sau virš galvos.
- Keturis? Daugiau nei tikėjausi,- Kamila ranka persibraukia kaktą,- Semai, Alenai ir Niutai, eikit matuotis.
Vaikinai pabumba, tačiau paklusniai nupėdina prie dėžės.
- O kodėl Rysui nereikia?- suinkščia Niutas.
- Nes turime keturis kostiumus, o vieno reikia ir man,- mergina šypteli puse lūpų,- Aš jūsų kavinės administratorė.
Niutas beviltiškai atsidūsta ir nutvėręs juodą suknelę su balta apykakle nudrožia tualeto link. Išeina ir kiti vaikinai. Po gerų dešimties minučių jie sugrįžta jau apsitaisę naujaisiais apdarais. Kamila ir Adriana sinchroniškai susijuokia, o mano lūpas palieka tylus prunkštelėjimas.
- Puiku, berniukai,- Adriana net paploja.
- Aš irgi eisiu pasimatuoti,- Kamila linkteli galvą ir palieka kabinetą.
- Pamiršk, ką čia matei,- Semas pasitaiso akinius ir dėbteli mano pusėn.
Nors jis ir įsispraudė į suknelę, jo ūgis bei sudėjimas visiškai tam netinka, tad vaikinas atrodo lyg dėvintis vaikišką rūbą. Iškeliu nykštį ir toliau imuosi karpymo. Jei dar bent minutėlę žiūrėčiau į draugus, neabejotinai pratrūkčiau kvatotis.
- Turim problemėlę,- prie klasės durų pasigirsta Kamilos balsas,- Rysai, ateik trumpam.
Žvilgteliu į Niutą, tačiau šis tik patrauko pečiais. Lėtai išeinu iš klasės ir man net nespėjus uždaryti durų, jau esu kažkur tempiamas.
- Rysai, suknelė man per siaura. Gal galėtum pasimatuoti tu?- Kamilos akys sutviska viltimi.
Sudvejoju, tačiau Kamila nenusuka žvilgsnio ir mano planas gelbėtis nepavyksta.
- Gerai, žinoma,- atsidūstu.
Greit persirengiu ir kartu grįžtame prie kabineto. Kamila linksmai niūniuodama plačiai praveria klasės duris ir įžengia vidun. Stabteliu niekaip negalėdamas prisiversti įeiti vidun. Nejučia suspaudžiu juodą suknelės medžiagą. Jaučiuosi kiek nepatogiai.
- Nagi, ko lauki,- Kamila čiumpa mano ranką ir įsitempia vidun.
Vaikinų akys kaipmat susminga į mane.
- Dieve brangus, Rysai, čia tu?- Niutas net aikteli.
Šis išplėtęs akis tebespokso į mane. Semo ir Aleno reakcija panaši, tačiau netrukus jiedu prapliumpa juoktis.
- Sveikas atvykęs į išniekintų vaikinų būrį,- Alenas dramatiškai papučia lūpas ir apglėbia save per pečius.
Šį kartą nesusilaikau ir aš. Prisidengiu burną bandydamas numalšinti kylantį isterišką prunkštimą, tačiau draugų nevaldomas juokas nė kiek nepadeda.
BẠN ĐANG ĐỌC
Reflection
Lãng mạn❝Meilė kaip veidrodis. Kartą sudaužytą gali suklijuoti, tačiau įskilimai vis vien išliks.❞
