Reflection

21 skyrius

Pramerkęs akis kiek nustembu išvydęs neįprastą vaizdą, tačiau netrukus susivokiu, kad miegojau Sebastiano kambaryje. Jaučiuosi kur kas geriau, bet ne visu šimtu procentų sveikas. Apsidairau, tačiau vaikino niekur nepastebiu. Mano dėmesį patraukia pagalvė ir sujauktų pledų krūva ant žemės. Nejaugi tas idiotas tikrai miegojo ant grindų? Lėtai atsistoju, bet apsvaigus galvai sekundėlę patrypčioju vietoje. Nulipu į apačią. Dar prieš įžengdamas į virtuvę užuodžiu kavos aromatą. Pamatyti visiškai tvarkingoje virtuvėje besisukantį Sebastianą prilygsta stebuklui, tad stabteliu tarpduryje ir akimirką tyliai jį stebiu. Kai mačiau vaikiną gaminant paskutinį sykį, jis vos nesudegino namų, tačiau šįkart neturiu jokių priekaištų.

- Labas rytas,- pagaliau pranešu apie savo prisistatymą. 

Sebastianas kilsteli galvą ir pažvelgia į mane.

- Kaip jautiesi?- paklausia ir prisėda,- Pusryčiai paruošti.

- Jau geriau,- šypteliu. 

Įsitaisau šalia vaikino ir kritiškai paanalizuoju lėkštės turinį. Nesudegęs skrebutis, tinkamai iškepta kiaušinienė, keli pomidorų griežinėliai ir truputis avokado.

- Keista,- nusistebiu balsu,- Atrodo netgi valgoma.

Sebastianas prunkšteli, tačiau mano komentaras vizualaus susierzinimo neiššaukia. Jis persibraukia tamsius po miego žavingai susivėlusius plaukus ir ramiai gurkšteli savo kavos.

- Neperšokęs griovio nesakyk op,- taria ir nesulaiko tingaus šypsnio,- Žinai, tu mielesnis kai miegi. Bent tada nesikandžioji.

Dėbteliu į vaikiną, tačiau kažkodėl pradėjus kaisti skruostams nuleidžiu akis atgal į lėkštę.

- Dėkui. Už vakar,- krenkšteliu.

- Niekis,- Sebastianas tik atsidūsta.

Nejučiomis nusišypsau ir imuosi doroti be proto dailiai atrodantį skrebutį.

*

Tonis ir Loren sugrįžta tik vakare. Kadangi kelionė iš Port Augusto netrumpa, jie gerokai išvargę. Norinčių ruošti vakarienę neatsiranda. Vienbalsiu sutarimu užsisakome picos. Susėdame svetainėje ir šnekučiuodamiesi valgome. Vis dar neturiu didelio apetito, tad lėtai kramsnoju tą patį picos gabalėlį.

- Mam, Rysas serga,- netikėtai prabyla Sebastianas. 

Pasiunčiu jam žudantį žvilgsnį, tačiau vaikinui tai nė motais.

- Ką? Rysai, kodėl nepaskambinai? Ar tau ką nors skauda?- Loren nedelsdama ima kamantinėti.

Nespėju net išsižioti, kai jos ranka priglaudžia mano kaktą. Akies krašteliu užmatau Sebastianą pergalingai besišypsant.

- Nieko rimto,- šypteliu,- Jau jaučiuosi žymiai geriau. 

Ji gerą minutę mane įtariai stebi, tačiau galiausiai atsidūsta.

- Džiaugiuosi, tačiau dar bent porą dienų liksi namie,- pareiškia. 

Nesiginčydamas linkteliu, tačiau paslapčia griaužiuosi, jog ryt teks praleisti svarbią tinklinio treniruotę. Dar kartą dėbteliu į Sebastianą. Mudviejų žvilgsniams susitikus, šis trukteli pečiais ir atsistojęs nužingsniuoja į virtuvę. Paimu tuščią limonado skardinę nuseku jam iš paskos.

- Nejaugi negalėjai patylėti?- tyliai paklausiu vaikino.

- Pagalvojau, jog tai svarbi informacija,- Sebastianas šypteli.

- Per tave praleisiu treniruotę,- įgarsinu savo pasipiktinimą.

Sebastianas uždaro šaldytuvą ir žengia porą žingsnių manęs link.

- Bent jau pasveiksi,- ramiai pareiškia.

- Lyg tau tai ką keičia,- prunkšteliu.

- Gal ir keičia. Galėsiu miegoti savo lovoje, nes nereiks jos užleisti tau,- sušnabžda.

- Pats mane ten atsitempei,- tyliai atsidūstu,- Ir neliepiau tau miegoti ant grindų.

Sebastianas palinksta kiek arčiau. Jo lūpų kampučiai užsiriečia, o akyse žybteli kažkoks pasitikėjimo savimi ir žaismingumo užtaisas.

- Tik nesakyk, kad norėjai miegoti kartu.

Daugiau nieko nesakęs jis apsisuka ir grįžta į svetainę. Virtuvėje lieku vienas, tačiau atgal nesiskubinu. Kad ir kokia buvo Sebastiano intencija, jam puikiai pavyko. Mano veidu vėl plinta karščio banga ir jaučiuosi absoliučiai sutrikęs.