Reflection

45 skyrius

Kelissyk palenkiu rankeną, tačiau veltui. Durys jau užrakintos.

- Gali nebandyti, iš čia neišeisi,- net krūpteliu išgirdęs kažkieno balsą.

Nugara nusirita šiurpas, kai suprantu, jog kambaryje esu ne vienas. Sunkiai nurijęs seiles lėtai apsisuku. Ant fotelio kampe pastebiu aukštą sportiško sudėjimo vaikiną. Jis sėdi užsikėlęs koją ant kojos ir ranka pasirėmęs į fotelio porankį veria mane žvilgsniu. Nors vaikinas nesijudina iš vietos ir nedaro nieko akivaizdžiai grėsmingo, galvoje suskamba pavojaus signalas. 

- Kas tu?- mano balsas švelniai suvirpa.

Kiek pakerta kojas, o širdis nervingai malasi krūtinėje, tačiau stengiuosi išlikti ramus ir neišduoti savo baimės.

- Tau nereikia to žinoti,- atsako nepažįstamasis ir klastingai šypteli.

- Ką visa tai reiškia?- susiraukiu.

- O tu smalsus, ką? Turiu reikalų su tavo įbroliu, tačiau jis nenori su manimi susitikti, tad man reikia tavo pagalvos,- vaikinas vypteli ir atsidusęs įtraukia elektroninės cigaretės dūmą,- Tiesiog pabūk tyliai, gerai? Man ir taip skauda galvą.

Akimirksniu susivokiu, kodėl Sebastianui taip nepatiko, kad dalyvauju šiuose vakarėliuose ir bendrauju su Zaku. Šaunuolis, Šerlokai, jau per vėlu.

- Jis čia nepasirodys,- po minutėlės tylos tarsteliu.

- Nejaugi? Sebis tikrai nepaliks savo kalės bėdoje,- nepažįstamasis šiurpiai sukikena ir pakilęs nuo fotelio ima artintis. 

Kas šis mulkis manosi esąs? Stengdamasis suvaldyti kylantį pyktį nejučia stipriau sugniaužiu kumščius. Puikiai suprantu, kad neturiu jokių šansų laimėti, tačiau labiau už viską norėčiau užvožti jam pirmu po ranka pasitaikiusiu daiktu.

- Išgraužk,- sugriežiu dantimis. 

Mintyse tyliai susikeikiu, mat vaikino akyse žybteli susierzinimas ir žinau, kad jį pavojingai provokuoju. Tik pritrūkęs oro susivokiu, jog ką tik gavau smūgį į pilvą. Suaimanavęs parklumpu ant kelių, tačiau čia viskas nesustoja. Gaunu dar keletą negailestingų spyrių. Kol tįsau ant grindų, nepažįstamasis palinksta virš manęs ir stipriai sugniaužęs džemperio apykaklę kilsteli mano galvą nuo žemės.

- Turi dar ką pridurti?- jis rūsčiai spjauna žodžius.

Nieko neatsakau, tad vaikinas pergalingai nusišypso ir paleidžia mano rūbą. Man siaubingai trūksta oro, o vaizdas kiek liejasi. Galiu kirsti, kad kažkuriuo momentu tikrai buvau praradęs sąmonę. Nė nenutuokiu, kiek jau laiko guliu ant grindų. Nepažįstamasis nervingai suka ratus kiek tolėliau, visiškai nekreipdamas į mane jokio dėmesio. Kiek atsigavęs pagaliau atsisėdu, tačiau dar nesistoju. Nusibraukiu tvinkčiojančią apatinę lūpą. Visa laimė, kad ji kraujuoja nestipriai. Staiga už durų kyla sujudimas. Po minutėlės neaiškaus triukšmo ir kelių duslių smūgių, durys pagaliau prasiveria ir vidun įlekia Sebastianas. Vaikino žvilgsnis akimirksniu nukrypsta į nepažįstamąjį, tačiau netrukus jis pastebi ir mane. Sebastianas suspaudžia kumščius taip stipriai, kad net pabąla krumpliai. Matau, kaip jis įsitempia. Atrodo, kad vaikinas vos pajėgia tvardytis.

- Ir vėl tu,- jis suurzgia.

- Nagi, Sebi, kaip man tave prisišaukti?- nepažįstamasis žengia arčiau ir pašaipiai vypteli,- Puikiai žinai, kad jau laikas grąžinti senas skolas.

- Dabar prisišaukei,- Sebastianas sugriežia dantimis ir iš visų jėgų kumščiu trenkia jam į veidą. 

Nepažįstamasis kiek susilenkia ir pamasažuoja sužalotą žandikaulį. Netikėta ataka jį įsiutina, tad piktai susikeikęs jis nedelsdamas puola Sebastianą. Viskas perauga į rimtas muštynes. Susipratęs, kad reikia kažką daryti, giliai įkvepiu ir atsistoju. Kiek apsvaigus galvai susvyruoju.

- Bėk!- rikteli Sebastianas ir akimirkai pažvelgia į mane.

Pastebiu sužalotą jo veidą ir mano širdis skaudžiai virpteli. Atrodo, kad vaikinas nebepajėgia priešintis taip, kaip iš pradžių. Jiedu atsiduria ant grindų. Priešininkas prispaudžia Sebastianą ir ruošiasi dar vienai smūgių serijai. Nuo komodos paskubomis čiumpu baltą porcelianinę vazą ir iš visų jėgų tvoju nepažįstamajam per galvą. Šis nusirita į šoną ir piktai suurzgia. Sebastianas svirduliuodamas pakyla nuo grindų ir čiupęs mano ranką išlekia į koridorių. Braudamiesi pro minią pagaliau atsiduriame kieme. Mudu sėdame ant vaikino motociklo ir nedelsdami apleidžiame šią prakeiktą vietą. Šį kartą tvirtai apglėbiu Sebastiano liemenį. Taip lyg rytojus nebeegzistuotų.