Reflection

32 skyrius

Prabundu nuo įkyraus žadintuvo čirpimo. Kiek pasimuistęs išsiropščiu iš lovos ir kelissyk nusižiovavęs išslenku į koridorių. Trys savaitės be įdomesnės veiklos praslinko gana nuobodžiai, tačiau šiandien viskas keičiasi, kadangi laukia kelionė į Port Feirį. Būtiniausius daiktus susikroviau vakar vakare, tad neskubėdamas pėdinu į vonią praustis. Girdžiu, kaip Sebastianas niurzgėdamas dar kartą išjungia žadintuvą, tačiau iš kambario neišlenda. Vonioje karaliauju vienas ir greitai susitvarkęs su daiktais nubildu laiptais žemyn. Loren ir Tonis jau dirba, tad namie esame tik mudu su Sebastianu. Palikęs krepšį prie durų patraukiu į virtuvę. Kol tepu sau sumuštinį, vidun įžengia užsimiegojęs Sebastianas.

- Labas rytas,- jo žvilgsniui atklydus iki manęs tarsteliu.

Sebastianas šiek tiek kilsteli ranką ir sukritęs į kėdę pasiremia galvą. Regis, vaikinui sunkiai sekasi prasibudinti. Kiekvienas jo mirksnis trunka amžinybę ir atrodo, kad jis tuoj vėl užmigs.

- Pusryčiausi?- paklausiu.

- Juk nenoriu numirti iš bado,- vaikinas tingiai prunkšteli,- Padaryk vieną ir man.

Jo balsas kiek prikimęs, tačiau tai tik suteikia jam savotiško žavaus grubumo. Nejučia pagalvoju, jog rytais Sebastianas itin tikras ir skaidrus. Nors trumpą akimirką jis atrodo lengvai pasiekiamas. Nuleidžiu galvą, kad paslėpčiau lūpose sužaidusią šypsenėlę. Užkaičiu virdulį ir netrukus nunešu sumuštinį Sebastianui. Jis šiek tiek prasitampo ir neskubėdamas ima sotintis.  Kol kaičiu jam kavą, nepastebiu, kad šis pasisavino ir mano pusryčius.

- Ei! Šitas buvo mano,- burbteliu,- Juk sakei vieną.

Sebastianas dirsteli į atkąstą sumuštinį, o paskui į mane.

- Nebuvo parašyta, bet jei nori, pasiimk,- vaikinas šypteli ir išsižioja.

Išvydęs sumaitotą sumuštinį jo burnoje perverčiu akis ir pasidarau dar vieną. Kurį laiką sėdime virtuvėje, kartkartėmis vis pasikalbėdami, tačiau netrukus Sebastianas padėkoja ir pakilęs pranyksta tarpduryje. Kol jis įnirtingai laksto viršuje, kaip spėju, kraudamas savo bagažą, ramiai sėdžiu svetainėje ir gurkšnoju arbatą. Laikrodžiui išmušus dešimtą, suskamba durų skambutis. 

- Punktualus kaip niekad,- pasisveikinu su prie durų stovinčiu draugu.

- Tikiuosi jau pasiruošę?- entuziastingai paklausia,- Laukia ilga kelionė.

- Tikrai taip,- šypteliu.

Vaikinas atrodo gerai nusiteikęs, tad kol į apačią nusileidžia Sebastianas, dar kiek pasišnekame ir pajuokaujame. Niutas į jį kreivokai dėbteli, tačiau akimirksniu grįžta prie nerūpestingojo savęs. Visiems susiruošus išeiname iš namų. Draugas pirmasis nudrožia prie savo tėčio džipo. Sebastianui užrakinus duris mudu nusekame iš paskos. Panašu, kad kelionė nusimato visai patogi. Daiktai kuo puikiausiai sutelpa į bagažinę, tad erdviame salone pakankamai vietos susirangyti kaip tik norisi. Sebastianas įsitaiso viduryje, šalia Kamilos, tad atsisėdu prie lango, o Niutas užsiima atsakingą postą priekyje.

- Jaunuoliai, ar pasiruošę kelionei?- išgirstu energingą draugo tėčio klausimą. 

Pakanka tik tiek, kad suprasčiau iš ko jis paveldėjo savo charakterį. Kamila ir Niutas patvirtindami šūkteli, tad automobilis netrukus pajuda. Mudu su Sebastianu susižvalgome. Atrodo, jog abu pagalvojome tą patį. Prieš akis laukia atostogos su ganėtinai keista šeimynėle. Nors lauke tvyro beprotiškas karštis, pro pravirą langą košia gaivus vėjelis, tad kelionė pakankamai maloni. Iki namelio Port Feiryje dar laukia pakankamai ilgas kelias, mat miestelis gana toli nuo Melburno. Atremiu galvą ir įsipatoginu. Kadangi vakar užmigau vėliau nei planavau, nuo ramaus sėdėjimo suima snaudulys. Dar pajaučiu, kaip šalti pirštai švelniai patraukia mano galvą nuo lango ir pakreipia ją į kitą pusę. Nors akių nepramerkiu, susivokiu, kad guliu Sebastianui ant peties. Nosį kutena jo kvepalų aromatas, tačiau tai tik dar labiau atpalaiduoja.

Kai prabundu, vaizdai jau gerokai pasikeitę. Už lango nebesimato vien tik sulaukėjusios gamtos, o prieš akis lekia žavūs nedidelio miestelio vaizdai ir siauros gatvelės. Galbūt dėl miesto dulkių stygiaus, čia viskas atrodo ryškiau ir spalvingiau. Tačiau visa tai akimirksniu nublanksta prieš beribę, saulės nutviekstą vandenyno žydrumą. Niuto tėtis linksmai čiauška apie šį miestelį, bet neišgirstu nė pusės. Protą ir širdį be gailesčio pavergia kerinti Port Feirio panorama.