Suffocation

2 skyrius

Kad ir kaip priešinausi kelionei į Los Andželą, užsispyrėlio Marko Kolinso dvasia po savaitės begalinių įkalbinėjimų bei maldavimų buvo palaužta. Nesu tas, kuris lengvai pasiduoda, tačiau Hunteris visuomet pasiekdavo viską, ko tik užsigeisdavo. Dažnai nė pats to nesuvokdamas jam nusileisdavau. Galbūt todėl, kad jis puikiai mokėjo įtikinti. O galbūt dėl to, kad neretai jo gerovė man rūpėjo žymiai labiau nei manoji.

Atlaikęs paskutinę dieną universitete, nuskubu į jaukią kavinukę netoli miesto centro, kurioje su Hunteriu lankydavomės mažiausiai porą kartų per savaitę. Ten turėjau su juo susitikti ir aptarti galutinį artėjančios kelionės planą. Vos pravėręs kavinės duris, akimis imuosi skenuoti pustuštę patalpą. Hunterį aptinku sėdintį prie staliuko šalia lango. Jis ramiai varto kažkokį žurnalą, kartkartėmis patraukdamas ant akių vis krintančią plaukų sruogą. Nužingsniuoju jo link. Išgirdęs, kad kažkas prisėdo šalia, vaikinas atitraukia akis nuo skaitinio ir kaipmat sužiūra į mane.

- Visuomet punktualus,- šypteli Hunteris.

- Labai gaila, bet apie tave to paties pasakyti negalėčiau,- atsidūstu ir dirsteliu į draugą,- Stebuklas, kad šiandien sugebėjai nevėluoti pusantros valandos.

- Žinai, stebuklai kartais irgi vyksta. Be to, reikia daug ką aptarti,- Hunteris sukikena ir kilsteli ranką, kad pakviestų padavėją,- Negaliu patikėti, kad vasaros atostogos jau prasidėjo.

- Tai juk ne pasaulinis įvykis,- prunkšteliu.

Hunteris jau žiojasi kažką sakyti, tačiau prie stalelio prieina padavėja ir maloniai šyptelėjusi paklausia, ko pageidausime.

- Didelį kapučino ir du keksiukus su braškiniu glaistu,- Hunteris draugiškai nusišypso ir dirsteli mano pusėn.

- Juodos kavos,- tariu net neatsivertęs meniu.

Padavėja mandagiai linkteli ir netrukus vėl palieka mudu vienus.

- Nebijai, kad sustorėsi, jei ir toliau šlamši tiek saldumynų?- kilsteliu antakį.

- Net jei susirgčiau diabetu, niekada to nesigailėsiu,- vaikinas garsiai prunkšteli, taip priversdamas prie gretimo stalelio sėdinčią moterį piktai dėbtelėti mūsų pusėn.

Nejučia šypteliu.

- Taigi, koks planas?- paklausiu pačio svarbiausio šiandienos klausimo.

- Keliausime dvi savaites. Transporto priemonę turime. Tėvai paskolins savo pikapą. Panaršęs internete sudariau motelių sąrašą. Šešios nakvynės pakeliui į Los Andželą, keturios nakvynės ten ir dvi grįžtant atgal. Lieka tik susikrauti daiktus. Tiesa, mano tėvai visiškai finansuoja kelionės išlaidas, tad tau nereikia dėl nieko rūpintis. Tiesiog sėdame į automobilį ir su vėju lekiame į Los Andželą,- vaikinas entuziastingai patrina delnus,- Kaip tau toks planas?

Nustembu, kad Hunteris taip kruopščiai ir greitai viską suorganizavo. Išriečiu antakį.

- Kas? Mano tėvai nenori, kad atostogas leisčiau žaisdamas kompiuterinius žaidimus ir pūčiau savo kambaryje,- Hunteris šypteli,- Jie žino, kad ši kelionė man labai svarbi.

Dirsteliu į besišypsantį vaikiną.

- Nors tau jau dvidešimt vieneri, esi toks pat pašėlęs vėjavaikis, kokį prisimenu,- beviltiškai atsidūstu. 

- Žinai, nors tau tik dvidešimt vieneri, tu jau puikiai pritaptum senelių namuose,- Hunteris prunkšteli,- Lažinuosi, kad bambėtum ne ką prasčiau nei aštuoniasdešimtmetė senutė.

Mudu susiraukę dėbtelime vienas į kitą, tačiau netrukus jauki kavinukė prisipildo skardaus dviejų vaikinų juoko.