Suffocation

55 skyrius

Šįkart Hunterio palatoje likau pernakt. Kadangi šeštadienis buvo vienintelė diena, kai galėjau niekieno nevaržomas laisvai leisti laiką su vaikinu, nenorėjau praleisti tokios progos. Žinoma, miegas dviem asmenims nepritaikytoje ligoninės lovoje tikrai nebuvo itin malonus, tačiau tai nublanko prieš visa ko tikslą. Man svarbiau buvo kiekviena sekundė, kiekviena minutė, kurią tik galėjau leisti šalia Hunterio. Vėl pramerkus akis, mane pasitinka palatos vaizdas ir nejučia pasiduodu niūrioms mintims. Pajutęs, kaip vidun smelkiasi dar viena dozė negatyvo, glėbyje kiek stipriau spusteliu Hunterį. Lyg bandydamas sau priminti, kad jis čia ir jam viskas gerai.

- Jei ir toliau mane taip laikysi, tuoj visam laikui prilipsiu prie tavo kūno it koks šašas,- kimiai prunkšteli vaikinas,- Bet pripažįstu, jog taip sutikti rytą smagu net ir ligoninėje.

Šypteliu išgirdęs Hunterio žodžius ir vos šiam atsisukus, pakšteliu jo žandą.

- Man irgi,- tariu, nosies galiuku švelniai liesdamas vaikino ausį ir slapčia uosdamas jo kvapą. 

Hunteris sukikena ir atsargiais judesiais atsigula ant nugaros. Tokioje pozicijoje jau galiu puikiai įžiūrėti visą jo veidą. Vaikino pavasarinio dangaus spalvos akys žvelgia kažkur į lubas, tačiau atrodo, jog jo mintys visiškai skaidrios, o lūpose įsitaisęs šypsnis šildo kur kas labiau už rytmečio saulę. Negaliu nusukti savo žvilgsnio, tad kurį laiką kvailai į jį spoksau. 

- Marki, tai ganėtinai šiurpu,- po kiek laiko tarsteli vaikinas ir nusišypsojęs kairiąja ranka perbraukia mano skruostą,- Jau žinai, kad aš čia, nebereikia tiek spoksoti.

Šaltas prisilietimas mane pabudina iš apmąstymų ir sugrąžina į realybę. Atsargiai suimu jo ranką, kad netyčia neužgaučiau vietos, kur įvestas kateteris.

- Šiandien tu kažkoks keistas,- sukikena Hunteris,- Ar viskas gerai?

- Žinoma. Tiesiog svečiuose apsilankė kažkokia melancholija,- tariu ir šypteliu.

Hunteris taipogi nusišypso ir suneria mudviejų pirštus.

- Tuomet nuvykim ją šalin, kol ji nesugalvojo apsistoti ilgam,- viliojančiai ištaria vaikinas ir kiek kilstelėjęs save ant alkūnės, sujungia mūsų lūpas.

*

Visą dieną praleidome palatoje, veikdami įvairiausius dalykus. Įdomios veiklos ligoninėje dviem jauniems vaikinams tikrai buvo per mažai, tad teko jos prasimanyti patiems. Išmonė bėdoje atsiskleidė su kaupu. Su brolių atneštomis kortomis sulošėme kone po tris partijas kiekvieno žinomo žaidimo. Peržiūrėjome filmą ir vėl kūrėme naujas veiklas. Akies mirksniu diena persirita į antrą pusę ir neišvengiamai artėja laikas išeiti. Turiu susitvarkyti ir susiruošti rytojaus paskaitoms, tad negaliu ilgai naktinėti. Kiek apkuopęs mudviejų sujauktą palatą, jau esu pasiruošęs keliauti. Prisėdu šalia Hunterio. Stipriai jį apkabinu ir pabučiuoju, tai pakartodamas dar kelis sykius. 

- Na na, kuo ilgiau taip darysi, tuo sunkiau bus tave išleisti,- sukikena Hunteris ir žaismingai pavelia mano plaukus, kol esu sukniubęs jam ant peties.

- Tuomet neišleisk. Taip bus lengviau ir man,- atsidūstu ir pasimuistau vaikino glėbyje.

- Jei rytoj neturėtum paskaitų, tai padaryčiau su mielu noru. Tačiau tavo akademiniai rezultatai negali nukentėti dėl to, kad ligoninės palatoje kiaurą parą su manimi loši kortomis,- Hunteris prunkšteli ir švelniai atitraukia mane nuo savęs.

Žinodamas, jog jis sako tiesą, linkteliu ir paskutinį sykį priliečiu Hunterio lūpas savosiomis. Jei bučinys būtų užsitęsęs bent minutėlę ilgiau, niekaip nebebūčiau galėjęs išeiti, tad gana greit atsitraukiu.

- Susitiksim antradienį,- atsidūstu, jausdamas šiokią tokią širdgėlą dėl to, negaliu pakeisti savo planų.

- Iki, Marki,- sukikena Hunteris,- Kur mane rasti žinai.

Puse lūpų šypteliu vaikinui ir nenoromis pagaliau užveriu palatos duris.