Suffocation

58 skyrius

Lėkdamas į ligoninę pažeidžiu mažiausiai penkis greičio apribojimus ir nepaisau bent trijų šviesoforo signalų. Visa laimė, kad kelyje nepasimaišo nė vienas automobilis ar pėsčiasis. Privalau kuo greičiau atsidurti ligoninėje ir sužinoti, kas vyksta. Savo skambučiu iš lovos išverčiau ir vaikino tėvus. Taip pat apie situaciją pranešiau ir budinčiai seselei, kuri nedelsdama sureagavo į mano pranešimą. Nors ir žinodamas, kad juo rūpinasi profesionalūs medikai, nesijaučiu nė kiek ramiau. Panika žaibo greičiu atveda mane į ligoninę.

Vos įlėkęs į vidų, pasileidžiu šešto aukšto link. Neįsivaizduoju, kur dabar galėtų būti Hunteris, tad nusprendžiu pradėti nuo jo palatos. Kaip ir tikėjausi, ten jo jau nerandu. Ranka persibraukiu išgulėtus plaukus ir atsidusęs nuskubu prie skyriaus registratūros. Keliaudamas koridoriumi, netikėtai susiduriu su jau pažįstama kaštoninių plaukų sesele Linda, atsakinga už Hunterio priežiūrą. Akimirksniu pajaučiu šiokį tokį palengvėjimą. 

- Kas nutiko Hunteriui? Kur jis? Ar jam viskas gerai?- dusdamas apipilu ją klausimais.

Nuo intensyvaus bėgimo man pakerta kojas ir diegia kairįjį šoną, tad jį spustelėjęs kiek susilenkiu ir kelissyk giliai įkvėpiu.

- Markai, prisėsk,- rūpestingai taria seselė ir švelniai nuveda mane prie kėdės, kol neišvirtau iš batų,- Paskambinai pačiu laiku. Dar pora minučių ir neaišku, kaip viskas būtų pasibaigę. Dėl širdies nepajėgumo pilnavertiškai atlikti visas funkcijas, tokie pacientai kaip Hunteris dažnai kenčia nuo begalės šalutinių ligų. Plaučių edema yra viena jų.

- Manau, suprantate, kad neturiu nė žalio supratimo, apie ką kalbate,- nelabai mandagiai pertraukiu moterį.

- Gerai,- Linda atsidūsta,- Paaiškinsiu paprasčiau. Hunterio plaučiuose susikaupė daug skysčių, kurie trukdė įsisavinti deguonį. Todėl jis prarado sąmonę. Jei ne tavo skambutis, abejoju, ar būtume jį suradę laiku. Tu išgelbėjai jam gyvybę.

Mano širdis nusirita į kulnus. Pajuntu, kaip apsunkęs kūnas sekundėlei susverdi kėdėje. Akimirksniu, svarbiausia sakinio dalimi tampa žodžiai apie laiką. Susivokiu, jog trūko visai nedaug, kad viskas būtų išlėkę į orą. Trūko vos kelių minučių ar net sekundžių, kelių uždelstų sprendimų ir Hunteriui nebebūtų padėjęs niekas. Bandau suvirškinti faktą, jog šitaip paprastai galėjau visiems laikams jo netekti. Linda pastebi mano sumišimą, tad kurį laiką kantriai lukteli, kol atsigausiu iš šoko būsenos.

- Ar galiu jį pamatyti?- pagaliau sugebu prabilti.

- Markai, apgailestauju, tačiau artimiausiu metu negalėsi,- liūdnai šypteli moteris,- Dabar jis intensyviosios priežiūros skyriuje, o ten pašaliniai neįleidžiami.

Viduje tyliai susikeikiu. Jaučiu, kad mano sveikas protas kabo per plauką nuo beprotybės.

- Supratau,- nudelbiu apsunkusią galvą į savo purvinus sportbačius,- Jei bus kokių naujienų, lauksiu čia.

Seselė supratingai linkteli ir lyg norėdama įkvėpti nors kruopelę stiprybės, prieš pakildama švelniai paguldo savo delną ant mano peties.

- Markai, laikykis. Darome viską, ką galime.

Bandydamas įrodyti Lindai, jog man viskas gerai, kreivai šypteliu. Akimis palydžiu ją nueinančią koridoriumi. Netrukus į ligoninę turėtų atvykti Hunterio tėvai. Nuo šios minties, gerklėje vėl stoja sprangus gumulas. Man pilnai pakako ir savo paties skausmo, tad tikrai nenoriu jo matyti dar daugiau.