Suffocation

48 skyrius

Hunteriui išvažiavus, visą sekmadienį praleidau ilsėdamasis namie ir neužsiimdamas jokia rimta veikla. Paskaitinėjau keletą paragrafų vadovėliuose, peržiūrėjau porą filmų ir šiek tiek pasistūmėjau su semestriniu projektu. Įprasta poilsio diena, kuri tikrai nepakenkė. Pirmadienį universitete pasirodau žvalus ir energingas. Jaučiuosi gerai išsimiegojęs ir išsprendęs bent keletą problemų. Deja, vienas nemažas rūpestis mane vis dar kamuoja. Iš Hunterio nesulaukiau nė menkiausios žinios nuo tada, kai jis grįžo namo, o šiandien paskaitose jis nepasirodė. Neguodžia ir faktas, jog jam paliktos žinutės net nebuvo perskaitytos, kas pasitaikydavo labai retai.

Susikaupęs šiaip ne taip iškenčiu visas paskaitas ir esu laisvas rūpintis tuo, kas man žymiai svarbiau nei mokslai. Iš džinsų kišenės išsitraukęs telefoną, surenku Hunterio numerį. Vienintelis atsakas, kurio sulaukiu, tai pyptelėjimas, pranešantis, jog šis skambutis nesėkmingas. Parašau dar vieną žinutę, maldaudamas bent jau atsakyti, kad jam viskas gerai. Vis labiau nerimdamas, susirenku knygas ir apleidžiu jau pustuštę auditoriją. Prie išėjimo susiduriu su Karteriu ir Dilanu.

- Kur padėjai Hunterį?- Karteris kilsteli antakį,- Iki paskaitų galo susitikdavote bent kartą, o nė nemačiau jo šmėsčiojant koridoriuose.

- Net neįsivaizduoju. Bandau su juo susisiekti nuo vakar, tačiau nesulaukiau jokio atsako,- atsidusęs išdėstau savo problemą.

Karteris supratingai linkteli ir susimąsto.

- Keista. Nežinau, ar dabar taktiška siūlyti kartu papietauti, bet bandau laimę,- įsiterpia Dilanas ir pasikaso pakaušį.

Karteris piktokai dėbteli į brolį. Rodos, net norėtų gerokai jam užvožti.

- Jei nesi įsitikinęs, kad klausimas taktiškas, tuomet susikišk jį atgal į antrą subinę, kurią vadini galva, ir tylėk,- sugriežia dantimis.

Dilanas lyg gindamasis ištiesia rankas ir nervingai sukikena.

- Gerai gerai, atsiprašau,- tenumykia.

Karteris papurto galvą ir vėl atsisuka mano pusėn.

- Aišku, būtų smagu jei prisijungtum, bet nujaučiu, jog dabar turi svarbesnių reikalų,- jis supratingai šypteli.

Nedelsdamas palinksiu galva.

- Jei ką sužinosi, parašyk. Visgi, jis ir mūsų draugas,- tarsteli Karteris ir tempdamasis brolį tolyn dar spėja pamojuoti,- Iki ryt.

Nieko nelaukęs, išeinu iš pastato. Nesu tikras, ar apėmusi paranoja pakankamai svari priežastis tokiam sprendimui, tačiau pasiryžtu nuvažiuoti iki jo namų. Įsėdęs į savo automobilį, užkuriu variklį ir nurūkstu Hunterio namų link. Kadangi keliuose dar nesusidarė spūstys, juos turėčiau pasiekti ganėtinai greitai ir tai mane bent šiek tiek ramina. Nuvažiavus nemažą kelio dalį, pajaučiu, kaip kišenėje suvibruoja telefonas. Sekundėlei sudvejoju, ar skirti tam laiko vairuojant, tačiau mintis, kad tai galėtų būti Hunteris, triumfuoja. Visgi, sulaukiu kiek kitokio skambučio. Man skambina Šarlotė. Gerokai sutrikęs pakeliu ragelį.

- Klausau?

- Markai, kaip džiaugiuosi, kad atsiliepei,- kiek virpančiu balsu atsako,- Skambinu labai svarbiu reikalu.

- Kas nutiko?- jaučiu, kaip nerimo lygis strykteli iki lubų.

Seka minutėlė tylos.

- Hunterį ištiko priepuolis. Jis ligoninėje.