Suffocation

25 skyrius

- Kaip ir kada supratai, kad aš tau patinku?- išgirstu ganėtinai nedrąsų, tačiau smalsų Hunterio klausimą.

Vaikinas eina taip arti manęs, jog retkarčiais jo petys švelniai susiliečia su manuoju, kūnu pasiųsdamas šiurpuliukų bangą. Tais momentais, kažkodėl, norėjau čiupti jo delną ir suspausti savajame, tačiau sausakimšose Los Andželo gatvėse, tai galbūt būtų buvęs kiek per drastiškas sprendimas. Minutėlę pagalvojęs, kaip atsakyti į Hunterio užduotą klausimą, tik atsidūstu.

- Nežinau. Tikriausiai nėra konkrečios ribos. Galbūt taip buvo visada, galbūt tai vystėsi pamažu. Pats to nesuprantu, tad negaliu pasakyti. Bet esu daugiau nei šimtu procentu užtikrintas, jog tai, ką tau jaučiu, tikrai nėra vien tik draugiški jausmai,- tariu,- Visgi, geresnis klausimas, kodėl tokiam kaip tu, turėtų patikti toks kaip aš?

- Toks kaip tu?- Hunteris nesupratęs kilsteli antakį.

- Na, nuobodus, niekuomet nerizikuojantis sarkazmo ir pašaipų maišas,- nejaukiai prunkšteliu,- Negana to, dar ir bijantis jausmų bei įsipareigojimų.

- Marki, tu visiškai ne toks. Tiesiog ne visi sugeba įžvelgti tą tavo pusę, kurią nuo pat mūsų pažinties pradžios mačiau aš. Tą herojišką, besąlygiškai atsiduodančią ir šiltą. Tą pusę, dėl kurios nejučia pamečiau galvą,- šypteli Hunteris,- Visiems kartais būna sunku save išreikšti, tačiau tai tavęs niekada nestabdė.

 Nekreipdamas dėmesio į aplinkinius, išpildo mano garsiai neištartą norą. Jo šiltas delnas įslysta į manąjį. Paslapčia šyptelėjęs, supinu mudviejų pirštus ir mes toliau ramiai žingsniuojame ten, kur kojos neša. Į viešbutį grįžti dar nesinori, o vakaras kaip tik tinkamas pirmajam pasivaikščiojimui visai ką kitą reginčiomis akimis.

*

Nors visos dienos mums būnant kelyje prabėgdavo akimirksniu, ši, rodos, baigiasi dar greičiau. Nesu tikras, ar taip nutiko dėl to, kad mudu pasiekėme taip lauktą miestą, ar dėl įvykių atrakcionų parke. Bet kokiu atveju, žinau, kad ši diena bus viena įsimintiniausių mano jau nugyventame ir dar nenugyventame gyvenime. Tuo net neabejoju. Sugrįžęs į viešbutį, tikrai nenusiminu, kad šiandienos nuotykiai jau baigėsi. 

Grįžau pilna galva naujų minčių ir žinau, kad man reikia priprasti prie naujai atrasto Hunterio ir dar nepažįstamo savęs. Hunteris irgi tai suprato, tad visą vakarą kalbamės. Ne tik žodžiais, bet ir šypsenomis, kūnais ir šviesa mūsų akyse. Mėgaujamės vienas kito draugija ir bandome viską sustatyti į vėžias. Ilgainiui, mane apima ramybės jausmas ir žinau, kad visos mano pastangos apsaugoti šį ryšį tarp mūsų atsiperka. Galbūt ir bijome, tačiau noras būti kartu stipresnis nei bet kada. 

Ant nedidelio stalelio balkone, prie kurio sėdime, netrukus atsiranda šiokios tokios užkandos bei iš viešbučio baro gautas vyno butelis. Dangoraižių paremtas dangus jaukia tamsos skraiste gaubia visą Los Andželą ir šiltą vakarą čia būti be galo jauku. Dirsteliu į šalia ant kėdės patogiai susirangiusį vaikiną. Jis su menka šypsenėle lūpose stebi kažkur už viešbučio ribų tebeverdantį gyvenimą. Hunterio rankose lengvai siūbuoja puspilnė vyno taurė. Mano akys vis laksto tai šen, tai ten, tyrinėdamos kiekvieną vaikino kūno lopinėlį. Apkeliavęs visą jo veidą, stabteliu ties jo akimis.

- Kodėl taip į mane žiūri?- Hunteris nesulaiko juoko.

Alkūne pasirėmęs į stalo kampą ir prilaikydamas galvą šypteliu.

- Tiesiog galvoju, ką gero padariau šiame ar praeituose gyvenimuose, kad suradau tave,- vos ištaręs šiuos žodžius, suvokiu, kaip keistai jie skamba ir susijuokiu.

Vyno nuodai jau spėjo siūbtelėti į galvą, tad jaučiuosi kiek apsvaigęs. Hunterį taip pat prajuokina toks mano pareiškimas.

- Negalvojau, kad įsimylėjęs pradėsi tikėti ir reinkarnacija,- vaikinas baksteli mane pečiu.

- Apskritai niekada negalvojau, jog kada įsimylėsiu. Tuo labiau, tikrai ne savo geriausią draugą,- į skruostus kažkodėl suplūsta kraujas.

- Man patinka iš tavęs tai girdėti. Kadangi nesišvaistai beprasmiais žodžiais, žinau, kad jie bent šį tą reiškia,- Hunteris nusišypso.

- Girdėti ką?- kilsteliu antakį.

- Kad įsimylėjai,- vaikino skruostai taip pat išrausta.

Droviai šypteliu, o jis minutėlę patyli.

- Taigi, mes oficialiai pora?- taria ir kiek susigėsta tokio savo pareiškimo.

Pagalvoju, jog dar nemačiau jo tokio ir tai neapsakomai miela. 

- Gali vadinti tai kaip tik nori. Jokia etiketė negali ir niekada negalės apibrėžti mano jausmų tau, nes aš net pats nepajėgiu jų suvokti,- palinkstu kiek arčiau jo ir kone pašnibždomis ištariu,- Hunteri Bruksai, mano širdis plaka tik tau.