Suffocation

42 skyrius

Pagaliau atėjus užtarnautam savaitgaliui, kažkodėl visiškai nesidžiaugiu. Po pusdienio, praleisto namie slankiojant iš kampo į kampą, susivokiu, jog man išties visai patinka kitų žmonių draugija. Su mielu noru būčiau bent truputėlį padirbėjęs gėlių krautuvėlėje, tačiau Hanako ją uždarė visam savaitgaliui, mat jai prisireikė kažkur išvykti. Esu priverstas ilsėtis. Niekaip neprasimanydamas jokios veiklos, nusprendžiu griebtis paskutinio šiaudo. Pataluose susižvejoju savo telefoną ir surenku Hunterio numerį.

- Sveikas, Marki,- neilgai trukus pasigirsta smagus vaikino pasisveikinimas, lydimas neaiškios kilmės bruzdesio.

- Ką veiki?- paklausiu kiek sutrikęs.

- Nieko įspūdingo. Bandau kiek apsitvarkyti. Per drabužius ir knygas ant stalo jau pamiršau jo spalvą,- sukikena Hunteris ir jo juoką palydi duslus dunkstelėjimas,- Kodėl skambini?

- Tiesiog norėjau pakviesti tave į svečius. Galbūt būtume pažiūrėję kokį filmą ar šiaip ką nuveikę,- atsidūstu tarp pirštų sukdamas marškinėlių kraštą.

- Žinai ką? Pagalvojau, kad visai smagu spėlioti, kokia to stalo spalva. Būsiu kaip tik įmanoma greičiau. Atsijungiu,- greit išpila Hunteris ir užbaigia skambutį man nė nespėjus sureaguoti.

Šypteliu sau po nosimi ir kažkur giliai pagalvoju, kad man velniškai pasisekė, jog turiu tokį žmogų kaip Hunteris. Žinau, kad jei tektų pradėti gyventi be jo egzistencijos šalia, tai būtų velniškai sunku. Tačiau jo paleisti tikrai nesiruošiu. Apie tai net negaliu pagalvoti. Tingiai išsiropštęs iš savo šilto guolio, susizgrimbu kiek apsitvarkyti. Durų skambutis suskamba kaip tik tuomet, kai į spintą įmetu paskutinį ant grindų netvarkingai tebetysojusį rūbą. Dar sykį prieš veidrodį persibraukiu plaukus ir nupėdinu prie durų. Jas atvėręs, nespėju net dorai pažvelgti į Hunterį, kai šis įsisupa man į glėbį.

- Juk buvome susitikę dar vakar,- apglėbiu vaikiną per pečius.

- Nejaugi negaliu tavęs nė pasiilgti? Be to, apsikabinimų per daug niekada nebus,- vaikinas burbteli ir prisiglaudžia arčiau, kiek tai dar buvo įmanoma.

- Ir aš tavęs siaubingai pasiilgau,- tariu kelissyk paglostydamas vaikino nugarą.

Vaikinas atsitraukia ir pažvelgęs man į akis suktai šypteli.

- Jau esi nuo manęs priklausomas?- paerzina.

- Kuo labiau myli, tuo labiau tampi priklausomas.

*

Akies mirksniu pasibeldžia ir vakaras. Kelios valandos Hunterio draugijoje prabėga tiesiog žaibiškai. Nors mudu nenuveikėme nieko įspūdingo, mažame bute tvyro visai kitokia nuotaika. Buvo neapsakomai jauku. Apkalbėję, ko gero, visas rūpėjusias ir įdomias temas, nusprendžiame pažiūrėti filmą. Kaip ir kiekvieną kartą, vyksta ilgi bei karšti debatai dėl jo pasirinkimo. Radę kompromisą, įsijungiame veiksmo filmą. Hunteris kaip visuomet numatė žingsnį į priekį. Lyg nujausdamas, jog pas mane tokių dalykų nėra, jis atsinešė spragėsių. Supylęs juos į stiklinį dubenį, grįžtu atgal į kambarį. Nuo kėdės paimu pledą ir su dviem kroviniais įsitaisau lovoje. Vos man atsisėdus, Hunteris šypteli ir padeda galvą ant mano krūtinės.

Man patinka jo kūno skleidžiama šiluma. Man patinka, kaip ramiai jo galva guli ties ta vieta, kur plaka mano širdis. Man patinka, kaip kiekvienas jo kūno linkis sutampa su manuoju. Nemažą filmo dalį praleidžiu pro akis, nė nesigilindamas, kas ten vyksta. Kažkodėl nepajėgiu susikoncentruoti, kai Hunteris taip arti. Jaučiu keistą įtampą. Nors mudviejų kūnai liečiasi ne pirmą kartą, mano protas jau pasikeitęs. Iki šiol džiaugęsis net ir mažu kontaktu, imu trokšti daugiau. Tačiau nenoriu skubinti Hunterio, tad su savo mintimis lieku vienas.